Kaip tie lapai, mirštantys rudenį,
Tu po kojomis man nukritai.
Niūriai žvelgiantis... tyliai, sumišusiai,
Kiek nedrąsiai... bet štai - atėjai.
Išlydėjai paukščius į pavasarį,
Išvaikei iš svajų sonetus,
Ir tapetus nuo sienų nudraskęs
Pasakei: „Aš ir vėl išeinu“.
Pabučiuok, pabučiuok mane vienišą,
Prieš išeidamas dar pamyluok,
Nužingsniavęs pamėlusiu vieškeliu
Atsisukęs ramiai pamojuok.
Ir išeik, išsinešk šaltą rudenį,
Nenustebk, kad pakelt tiek gali...
Tavo rankų stiprybė lyg budelio,
Ir lyg budelio siela rami.
pirma Kukutį muš Scilė :) bent jau aš tai supratau kaip liūdesiui, o ne žmogui skirta kalbėjimą. o jei aš ir neteisi, tai nebūtina visko pažodžiui suprast :D
p.s. banditai dažnai žavi, juk blogiukai patys patraukliausi ;D
Kaip tie lapai, mirštantys rudenį, Tu po kojomis man nukritai. -------------------------------
kaip suprasti - ėmė ir nugriuvo? Kojas kiba pakirto? Taisyk, nes drastiškai čia jau, lyg koks vergas(ė) atrodo.
Niūriai žvelgiantis... tyliai, sumišusiai, Kiek nedrąsiai... bet štai - atėjai.
-----------------------------------------
Niūriai žvelgia tik priešas, bet jei mylimas.... netinka tikrai. Logikai prieštarauna.
Išlydėjai paukščius į pavasarį, Išvaikei iš svajų sonetus, Ir tapetus nuo sienų nudraskęs Pasakei: „Aš ir vėl išeinu“. -----------------------------------------
O, Dieve, banditas kiba buvo aplankęs - visai pasimečiau jau.
Pabučiuok, pabučiuok mane vienišą, Prieš išeidamas dar pamyluok, -----------------------------------------------
Ir dar tu to piktadario, herojau (e) prašai, kad jis lyzaką mestų??? Lauk vyk, šluotą paėmęs (usi). :)))
VISKĄ ATMETUS - GRAŽIAUSIA BŪTŲ VIETA.
Pabučiuok, pabučiuok mane vienišą, Prieš išeidamas dar pamyluok, Nužingsniavęs pamėlusiu vieškeliu Atsisukęs ramiai pamojuok. Ir išeik, išsinešk šaltą rudenį,