Pasaulio pabaigos atodūsiai (2)

Tuščias, apgriuvęs, miręs miestas, kuriame nė gyvos dvasios. Kaip nuostabu eiti tokio miesto gatvėmis arba laipioti griuvėsiais. Nuostabu prisiminti senas vietas ir matyti jas tokias, kokios jos yra dabar. Taip gražu - viskas sulyginta su žeme, o akys netrukdomai gali žvelgti tolyn į horizontą. Silpnas vėjelis kedena plaukus, o į plaučius srūva grynas, mašinų dujom neužterštas oras. Ir kas gi gali būti geriau nei sėdėti ant seno savo namo griuvėsių ir žvelgti tolyn - kiek tik akys užmato, mėgautis nedrumsčiama tyla ir ramybe. Apima toks nepaprastas ir malonus, nenusakomas jausmas!