Mūsų suoliukas

Stiklu išlietos durys
                    į šaltą rytojų
Žodžius, skirtus tau, nurinko jau vėjas nuo lūpų.
                Prisėst ant mūsų dar tuščio suoliuko?
Atleisk, daugiau nebenoriu.

Ties bejausme bedugne,
          kur vėjas praeivių balsus atkartoja,
Kur šaltos ašaros ieško savo akių.
Čia aš lyg vaikas spalvotą mozaiką dėlioju.
Ne iš detalių - iš tavo tartų pažadų.

Kartais spanuoju.

Kaip bėgdami žodžiai žymių nepalieka,
        Šiurkščiu liežuviu išlaižo laikas žaizdas.
Kaip nustoja liūdesys savo smuiku griežęs,
      Švilpaudama laisvė bėga iškėlus rankas.

Žinau,
Pasiilgsiu tos aikštės, kur stovėjo mūsų suoliukas.
Mačiau,
                      Dabar čia bėgioja vaikai.
Kur spalvoti drugiai nešiojo laiškus iš lūpų į lūpas,
Pro rugpjūčio duris į rugsėjį viena išėjai.