Plunksnos, jos būna žalios
Kaip gyvybė
Kaip pavasaris (jei taip geriau)
Ir blyškūs metai, mėnesiai
Išsineša spalvas
Tada jos tampa pilkos
O Tu skrendi
Susiraukšlėjęs ir apkartęs
Nuo savo praeities (sakai per pluksnas nematyti?)
Skrendi tolyn, neatsigręždamas, nepamatydamas
Kad stoviu (laukiu) aš
Tokia mažutė
Gal neįžiūri? (iš savo aukščio)
Tikėjimo griuvėsiuos slepiasi viltis
Tačiau matau kaip ji silpėja
Su kiekviena krintančia snaige...
O snaigės juk panašios į plunksnas
(o gal tik plunksnos į snaiges?)