Vita turbatio

O kad sustotų laikas ir būčiau aš akimirka,
Kad lyg inkliuzas gintare gyvenčiau amžinai.
O kad tarytum paveikslėlis aš ant sienos pakabintas,
Dūlėčiau surūdijusiom vinim prikaltas.

Kad niekas jau manęs nejudintų iš vietos,
Kad būčiau aš tartum arbatoje lapelis mėtos.
Kaip uodas šioj visatos begalybėje,
Toks mažas, lyg smiltelė pajūrio platybėje.

O kad manęs jau nieks nepastebėtų,
Kad niekas eiti, žvelgti ir įkvėpti nepadėtų,
Kad būčiau aš pušies spyglys sudžiuvęs,
Toks pamirštas, kaip balionėlis užvakar prakiuręs.

Tačiau jei būčiau niekas šiam gyvenime ir jei manęs nebūtų,
Kaip šviestų saulė, o kaip vėjas pūstų?
Ir jei nei kvapo, nei šešėlio mano čia neliktų
Ar daug lietaus lašų per stogą nusiristų?

Todėl, geriau plačiai atmerkime akis ir šviesą godžiai gerkim,
Tuštybę visą susikaupusią iš sielos gilumų išsemkim.
Sutramdykime pyktį, skausmą ir pavydo jausmą,
Ir būkime tokie, kas esam – neapleidę džiaugsmo.