Griūtis (II)

II.

Nusileidimas buvo sunkus ir skausmingas. Prasidėjo jis kaip ir pridera – išsivadėjus pirminei euforijai. Leidžiantis kratė smarkiai, bet, deja, nepakankamai, kad atsitokėčiau, nes jau buvau įjunkusi. Priklausomybė susiformavo žaibiškai, nuo pirmosios dozės. Nutariau, kad bandysiu gyventi su ja. Ligos nepripažįstu ir gydytis nenoriu.

Ženklų, leidžiančių suprasti, kad bus blogai, buvo apstu. Ne šiaip ženklų, o tiesiog rėkte rėkiančių signalų. Tiesiog visa puokštė subjektyvių, objektyvių, vidinių, išorinių – žodžiu, visų įmanomų – komplikacijų. Tačiau aš sklendžiau kiek aukščiau žemės ir nekliuvau nei už vieno grumstelio mano kelyje. Būtų labai romantiška pasakyti, kad taip aukštai mane nešė svaiginantis įsimylėjimas, tačiau tai būtų tik dalis (ir deja, tik mažesnioji) tiesos. Sklendžiau, nes gyvenau savo įprastinį gyvenimą, lydima savo ligtolinio egoizmo. Galėjau turėti viską, ką iki šiol ir dar va tokią mielą naujienėlę. Neturėjau atsisakyti nieko, o dar gavau ir kai ką priedo. Dėl per keletą metų atsiradusio lengvabūdiškumo, nekreipiau dėmesio į visus perspėjančius signalus, nes buvau tikra, kad – kaip ir visada iki šiol – sugebėsiu išeiti, vos pasitaikius pirmai kliūčiai, už kurios pagaliau užkliūsiu. Juo labiau, kad laikyti manęs nesijautė turįs teisę ar galią. Matyt, tikrai gerokai laukinė tuomet buvau. Ar bent jau atrodžiau.

Pirmosios kliūties ilgai laukti neteko. Trinktelėjo kaip reikiant, suveikė kaip šaltas dušas, nors ko gero tai per švelnus palyginimas. Negalėjau patikėti, kad va – kažkas išdrįso taip su manim pasielgti. Negalėjau suvokti, kad va – kažkas leido sau manęs taip nevertinti. Juk aš toks lobis. Turėtų jaustis kaip pateptasis jau vien dėl to, kad esu šalia. Ką gi, 1: 0 realybės naudai. Nesu tikra, ar buvau labiau supykusi, ar nustebusi. Ignoruodama proto balsą, skatinusį pasitraukti – kol dar ne vėlu – neatsigręžiant, pateikiau ultimatumą „dar kartą man taip padaryk – ir viskas bus baigta“ ir pati juo šventai tikėjau. O jis mirtinai bijojo. Ir antrą kartą. Ir trečią. Kol pamečiau skaičių. Mano ryžtas silpo, jo baimė – taip pat. Tai ėmė panašėti į dumblu apsitraukusią pelkę, kurios paviršiaus nebesujudina raibuliuojantys vandens ratilai. Susivokiau, kad tapau apgailėtina – kaip šuo, kuris loja, tačiau įkąsti nesugeba.

Pabaigos pradžia – tarsi griūtų tai, kas dar nepastatyta. Tarsi dėdamas plytą ant plytos, nuolat išspirtum po vieną iš apačios. Dar neatšokus vestuvių, jau galvojau kaip skirsiuosi. Kokia tada būsiu melodramatiška ir kaip didingai kentėsiu. Buvau jau pakankamai įskaudinta, tad būsimos užuojautos perspektyva veikė kaip raminantis balzamas. Įsivaizdavau, kaip susigrąžinsiu savąjį aš ir išdrįsiu – išeisiu trenkusi durimis. Depresija sergantis žmogus žaidžia skutimosi peiliukais, vaistais ir kitaip save žaloja, norėdamas nusiraminti ir įsitikinti, kad kai jau iš tikrųjų prireiks, sugebės tai padaryti kaip reikiant. Panašiai elgiausi ir aš, nujausdama neišvengiamą pabaigą, mintyse vėl ir vėl išgyvendama būsimą skausmą, vėl ir vėl rėždama sau per širdį, jaučiausi ramiau, žinodama, kad būsiu ta stiprioji ir pajėgsiu palengvinti abiejų kančias, kai jau tikrai pasieksime akligatvį. Dėl pabaigos neišvengiamybės buvau visiškai tikra, nes jutau, kad prarandu save, kad manęs nelieka, kad aš psichologiškai mutuoju ir emociškai degraduoju. Neabejojau, kad vieną dieną pati iš savęs pareikalausiu atlyginti žalą – susigrąžinti save.