Ji žvelgia pro vienišą langą,
Jame matydama tik save.
Tylios akys bando žengt tolyn,
Į sielos gelmę tamsoje...
Vanduo, stiklu nubėgęs
Išpaišo jos veidą negražiai.
Karštis, nuotaiką prislėgęs,
Ir jos kasdieniai vargai...
Žvelgia iš šešto aukšto -
Kažkas sustojo prie namų.
Pasirašo miglotu raudonu
Vaiduoklis, tarp tyliųjų svečių.
Jos tuščią kambarį užlieja
Gatvės žiburių šviesa
Ir debesys tamsūs, vieniši.
Jį grįžta atgal į lovą,
Tikėdamasi, jog kada nors
Baigsis košmarai visi.
Ji nubluks, ji išdils.
Lėtai išnyks.
Nuvils.
Košmarai - jai taip atrodo,
Veidą paslėps vienu žvilgsniu.
Šaukt į juos be sveiko proto,
Pamatyt juos mirštančius.
Sykį ji turės drąsos
Padaryti tai, ką nori,
Žinodama, jog tai nepavojinga,
Gyvenime vargo ir netiesos...
Ir nors kartą,
Būdama labai laiminga,
Ji nusišypsos.
Ji nubluks, ji išdils.
Lėtai išnyks.
Nuvils
...užmigs...