Tegul svajonės pildosi!

Liaudies patarlė sako: žmogus be svajonės - lakštingala be balso. Kitaip sakant, žmogus, neturintis svajonių, gyvena savo paties sukurtame nuobodžios rutinos rate, kuriame nėra jokio džiaugsmo ir pasitenkinimo. Tačiau, visų pirmą, reiktų išsiaiškinti, kas gi yra toji svajonė.
Svajonė - tai minčių, norų ir tikslų visuma, gimusi iš minties, tapusi svaiginančiu noru ir pavirtųsi į aukštą tikslą. Iš dalies, svajonės prilygsta norams, tik aukštesnio lygio norams, kuris atrodo sunkiai įgyvendinamas, todėl dažnai nė nemėginamas virsti realija dėl per didelio žmonių hiperbolizavimo, kad toji svajonė - utopija. Žmonės žavisi tuo žodžiu lyg kokiu muilo burbulu, skraidančiu virš jų, tačiau negali jo paliesti, bijodami, kad jis susprogs. Nes jei jo svajonei nelemta virsti tikrove, tai juk net nebeliks apie ką svajoti.
Pasak Nikolajaus Gogolio: mūsų geriausių troškimų neišsipildymo priežastis yra mūsų kvailumas. Tenka pripažinti, kad jo tiesa. Kodėl mūsų svajonės neišsipildo? Nes joms net nėra leidžiama tai padaryti dėl baimės, kad ji neišsipildys ir tik nusmugdys mūsų šiek tiek egocentrišką kartelę žemyn, priversdamos pasijausti kvailiais ir užduoti klausimą: „ar aš tau nesakiau? „. Bijome būti palaužti savo sparnuotų vizijų, todėl toliau žiūrime į savo muilo burbulus, nuleidę rankas.
Džonas Kenedis yra pasakęs: nelaimingiausi žmonės tada, kai jų gyvenime nebelieka vietos svajonėms. Pabandykime įsivaizduoti, kas būtų, jei nebeliktų svajonių. Tai tolygu pasakyti, kas būtų, jei nebeliktų džiaugsmo. Nes džiaugsmas gimsta iš svajonių, norų ir troškimų. Išsipildęs noras, žmogui padovanoja nenusakomo džiaugsmo ir laimės; įveiktas tikslas - didį pasitenkinimą; tikrove virtųsi svajonė - dangišką palaimą. Gyvenimas be svajonių lygus gyvenimui be džiaugsmo ir nuoširdžiai laimingos šypsenos. Svajonių neturintis žmogus, įkalintas savo paties pralaimėto mūšio kalėjime.
Tad gal pasikliaukime Alfredo Norto Vaithedo mintimi, kad didžio svajotojo svajonės visada išsipildo su kaupu.