Epilogas

Sutikau visų pasaulių gyventojus - ir pirmo, ir antro, ir trečiojo. Sutikau sunkiai sergančius ir sveikus, mirštančius, tuos, kurių artimi buvo tik ką palikę juos. Pabuvau namuose, kurių, sakė, vis dar neapleido mirusiųjų sielos. Mačiau, kaip prasideda pasaulis su nauja viltimi ir kaip jis užsibaigia išsekus valiai. Mačiau, kaip tikėjimas išgydo ir kaip jis pasmerkia. Vieni buvo laimingi mane sutikti, o kiti šalinosi manęs. Vieni matė, kas jiems duota, o kiti iki pat paskutinio sau melavo. Buvo daug ir neapsisprendusių. Jiems buvo sunkiausia - jie žinojo, kas jų laukia, bet nenorėjo sutikti su tuo. Vieniems visuomet pritrūkdavo dar vienos minutės, o kitiems viena buvo kaip tik per daug. Kai kurie dėjo į mane daug vilčių ir aš jiems tapau viltimi. Kiti niekada nepasitikėjo manimi ir aš tapau jiems nepasitikėjimu.
Žinojau, kas manęs laukia, kartais to be galo bijodavau. Kartais neapsakomai bijodavau gyvenimo. Norėjau, kad jis būtų kaip gerai parašytas eilėraštis - su daugiasluoksnėmis reikšmėmis, simbolika, toks, kuriame kiekvienas žodis turi idealią paskirtį ir kuriame net šlykščiausi patyrimai aprašomi taip, kad tampa kone geidžiami. Kaip žinia, toli gražu ne visada mūsų gyvenimai yra gera poezija. Daug norėjau iš savęs ir iš kitų ir vis mažiau pasitenkinimo ir džiaugsmo radau čia. Bandžiau pamilti žmones, išmokti juos suprasti, o staiga pradėjau jų šalintis, būti tarp jų inertiškai. Norėjau suartėti, o pradėjau geisti atstumo ir erdvės. Džiaugiausi tvankia miestietiška aplinka, o pradėjau įžvelgti vien paviršutiniškumą tame. Supratau tik, kad žmonių siekiai per amžius nesikeičia ir visi turi savą kentėjimą. Visi geriausiai pažįstame savąjį kentėjimą ir norime juo pasidalinti. Kentėjau dėl laikinumo, dėl pokyčių ir dėl neišpildytų lūkesčių. Ar ne visi dėl to kenčiame?
Kartais būdavo pasiūlomos išeitys, bet kai kurie nesiklausė. Kiti per amžius ieškojo šitų išeičių, bet jų nesurado, arba jos nesurado jų. Kartais aš norėdavau pamiršti viską, ką mačiau ir sužinojau, kartais norėdavau likti visiškai abejinga ir taip nutikdavo. Kai kada sugebėdavau paguosti esančius didžiausioje neviltyje, o kai kada nesurasdavau jokio žodžio ar tinkamo gesto tokiose situacijose, kuriose bet kuris būtų iškart žinojęs, ką daryti ar pasakyti. Kartais mane apnikdavo didžiulė tamsa ir tais kartais aš iškentėdavau viso pasaulio įmanomą skausmą. Tuomet nenorėdavau būti tuo, kas esu ir abejodavau viskuo, kas iki tol atrodė turį tvirtą pamatą mano pasaulėjautoje. Vis labiau ir labiau pradėjau jausti, kaip tarytum atsiskiriu nuo šito pasaulio arba tarytum mano dvasia išsitempia per kelis. Buvau čia, bet nebuvau tikra, kas buvo tasai čia. Visa ko prasmės luposi sluoksniais. Laikrodžiai tiksėjo kaip ir prieš tai, tik aš spoksojau kiaurai į juos, pamiršusi viską, ko išmokau apie laiką. Pamažu gimė belaikis būvis. Pamažu ėjau link to, kad visur ir visada būčiau nuolatinėje nuostaboje. Pasaulį norėjau pagimdyti sau iš naujo. Perkurti, eiti gatvėmis ir grožėtis savo raumenų ir sąnarių darbu. Stabtelti prie kiekvienos netikėčiausios minties ir įdėmiai ją apžiūrėti. Pamatyti, ko manyje yra. Išsigąsti savęs, susitaikyti su savimi. Reikalauti iš savęs vis didesnės atsakomybės. Iš tolo grožėtis mylimais žmonėmis. Jausti švelnius dieglius, kuomet atsitinka tai, ko nenori arba neatsitinka tai, ko nori. Priminti sau pasitikti viską su ramybe. Paleisti tuos, kurie nebegali būti šalia ir pasitraukti nuo tų, kurie priklausomi nuo tavo buvimo šalia. Ne, kentėjimas neišvengiamas. O kelias į kentėjimo suvokimą pats skausmingiausias ir vienišiausias. Nieko čia nėra mano - taip sau kartojau kasdien, kad taip viskas ir įvyktų. Kad visa aplink mane taptų laisva nuo manęs. Atiduoti tiems, kuriems ne taip pasisekė kaip man. Kažkas, kam pasisekė labiau, man irgi daug atidavė. Kartais elgdavausi visai priešingai, negu galvodavau, nes mano valia buvo silpna. Kartais pasielgdavau netikėtai drąsiai ir tada didžiavimasis savimi menkino tą drąsą. Daug norėjau iš savęs ir naiviai tikėjausi, kad visi nori tiek pat. Bet taip niekuomet nebuvo. Manęs netraukė į mane panašūs, nes iš jų nieko negalėjai išmokti, nebent pateisinti savo trūkumus. Kartais aš bijodavau tamsos, tos fizinės. O gal tai buvo vienatvės baimė?
Kartais užsimanydavau aprašyti savo gyvenimą. Prakalbinti žmones, kuriuos sutikau, bet su kuriais mes neapsikeitėme jokiais žodžiais. Įamžinti tai, kas taip laikina ir kasdieniška - praeivius, prekeivius, pirkėjus, senukus ant suoliukų šiltomis vasaros dienomis. Kartais šoktelt aukščiau bambos ir pabandyti aprašyti patį laikinumą ir kasdieniškumą. Skaityti ir per skaitymą dėliotis pasaulio sielos vaizdinį. Čia buvo daug neteisybės, nors ir negalėjau paaiškinti, kas yra teisybė. Kaip ir žinodavau, kuomet keisdavausi, nors sunku būdavo paaiškinti, kas buvau iki tol ir kuo tampu. Vienos po kitų gyvenimo paslaptys, tiesos ir melagystės buvo man atskleistos.
Pagaliau pasiryžau dar vienai ilgai kelionei...