a*n*g*e*r

Dieną pradėti retoriniais klausimais – ko gero ne pats tinkamiausias būdas prisivilioti sėkmę bei gerą nuotaiką, bet kai guliesi ir keliesi su tomis pačiomis mintimis, tai „netinkamo“ laiko užduoti sau vieną ar kitą klausimą tarsi ir nebelieka.
Nesuprantu, kodėl manyje tiek pykčio. Kada jis pradėjo kauptis? Gal dar kūdikystėje, kurią pamenu tik iš tėvų bei senelių pasakojimų, kai net pamėlynijusi iš pykčio sukėliau skandalą, kad man nedavė saldainio, nors tuo metu net „saldainis“ pasakyti dar nemokėjau? Gal paauglystėje, kai vieną po kito praradusi kelis brangius žmones ėmiau pykti ant dievo už tokią neteisybę ir man tai net neatrodė šventvagiška? Priešingai, didžiavausi tuo ir kursčiau šį jausmą vis labiau, nes man patiko atsiskirti nuo tos avinų bandos, kalbančios poterius per tikybos pamoką. Tikėjausi, kad stiprus pyktis tiesiog nebeišsiteks manyje ir, pagal kažkurį fizikos dėsnį, išstums mane užvaldžiusį liūdesį.
Gal dar vėliau, jau tėvams skiriantis, bet vis dar gyvenant kartu, kai su tėvu buvome iškasę tokį didžiulį karo kirvį, kad net prasilenkti koridoriumi sunkiai pajėgdavome. Jutau nenumaldomą pyktį šiam svetimajam, šiam įsibrovėliui į mano erdvę ir gyvenimą, tačiau atrodė, kad jis vertas šios kilnios mano emocijos vis daugiau ir daugiau. Iš pykčio ir nevilties trankydavausi savo kambaryje, šluodama ant žemės viską kas pakliūdavo po ranka ir verkiau, ne – žliumbiau visu balsu, tačiau atrodė, kad vis per silpnai ir per tyliai. Griebiau pirmus po ranka pasitaikiusius vaistus. Neperdozavau tik todėl, kad jų nebuvo įmanoma perdozuoti.
O gal pykčio stažą pradėjau kaupti tada, kai kritau tiek žemai, kad pirmą kartą leidau sau išsilieti ant silpnesniojo? Kai pasielgiau taip, už ką niekinau savo tėvą – kad būdamas silpnesnis už mano mamą (ne fiziškai, žinoma), jis ją kankindavo per mane. Taigi, priplumpinau savo šunį, kurį tiesiog dievinau. Nuolankaus ir atlaidaus charakterio – jis buvo labai lengvas grobis. Tereikėjo tik smulkmenos, kažkokio niekingai menko jo prasižengimo. Žiūrėjo savo didžiulėmis ir liūdnomis akimis, nustebęs ir nesuprasdamas, už ką aš jį vanoju – ranka ar minkšta šlepete – nemanau net, kad jam rimtą skausmą sukėliau, bet faktas lieka faktu. Kuo aš geresnė už...? Tarsi išėjusi iš transo būsenos, puoliau į isteriją dėl to, ką padariau, verkiau apsikabinusi nuskriaustąjį ir nesupratau, ko labiau gailiuosi – jo ar savęs.
Kaip ten bebūtų, kada, iš kur ir kaip jis bebūtų susikaupęs, bet jis yra čia. Klesti manyje. Ir kartais rodos, kad perpildys mane tiek, kad kitoms emocijoms neliks vietos jas sutalpinti ir jėgų jas išgyventi. Ryte vos atmerkusi akis, rodos pirmiausia pamatau ne šalia miegantį vyrą, o Pyktį, ramiai sau sėdintį ant pagalvės krašto ir laukiantį, kada nubusiu. Vos man pakilus iš lovos, jis įbruka savo mažą šaltą rankytę man į delną ir nebepaleidžia visą dieną. Ir tada pasipila lavina smulkmenų, varančių mane į juodą įsiūtį... ne vietoje padėtas puodelis, ne laiku pasakytas žodis, ne tinkama šaligatvio plytele einantis praeivis, kedenantis plaukus ir plaikstantis juos į akis vėjas, per kaitri saulė, per ūkanotas dangus, įžūlus dviratininkas, aitrūs kolegės kvepalai, kvaili ir tušti plepalai, siurbčiojimas geriant kavą, pats kavos aromatas, per daug darbo, per mažai darbo, bjaurus juokas, spengianti tyla, įkyrūs klausimai, nepageidaujami atsakymai, kritiškumas, nepagarba, kvaili susirašinėjimai, ginčijimasis su mano nuomone, negalėjimas pabūti vienai, labai užsiėmusios ir svarbios personos, nesugebančios susitvarkyti su stresu mergiotės, susireikšminimas, pižoniškumas, padėties-be-išeities jausmas, nesugebėjimas pasiekti savirealizaciją, idiotiški serialai, bukumas, paviršutiniškumas, menkavertė vartotojiška kultūra ir dar tas, ir dar anas, ir galiausiai... aš pati.

Don‘t let me get me...