Ką reiškia gyventi žmogum?

Juodoj naky savo pėdas dėlioja mėnulis.
Ten, kur braškė žydi raudona,
                          Ir lelija plaukia balta.
Nerimo kojos ten niekad nebuvę.
Parimusi stovi trobelė geltona.
Lango šviesoj ten skamba lopšinė sena.

Skamba lopšinė, niūniuoja ją vaikui mama.
Geltonos kūdikio akys,
Raudoni plaukai.
                      Juos glosto raukšlėta ranka.

Pirmieji žingsniai, gimtadienio balionai.
Sūpuoklės, jas supa mama.
        Vėliau ir pats jas švelniai sūpuoji.
Čia mamos delną pakeičia
        jaunoji damos ranka.

Laikas išdaigininkas.
Gyventi davė tik vienintelę naktį.
Čia princesės meilė atėjo iš pasakos.
Balta banga plaukė į juodą,
Rausvos šypsenos - į bespalves ašaras.

Laikas smėliu jau byra žemyn,
Diena jau beldžia į plačias duris.
Prie jų klūpo sukniubęs mėnulis,
        Gedulingai meldžias naktis.

- Tai ką gi reiškia gyventi žmogum?
- Tai trumpa.
Nieko negalvoji, tik nuolat eini.
Staiga pajungti -
  Tu vienas medinėj lovoj guli.
Rankos atšalę...
Balsu noris verkti, bet jau negali.

Norėčiau sugrįžti ir pats sau atleist.

Per pasaulį eini ir palieki savęs -
                            Dalelę tai ten, tai šen.
Po to sustoji, ištiesi ranką - ir
Viską atiduodi pražilusiems savo vaikams.

Visa tai trumpa.