tu buvai atsibudus kai vėjas nusinešė lietų
toks trapus, toks pavargęs ir byrantis vos prisilietus
tavo pirštų galiukais nubėgantis žiovulio kvapas
besirąžant nugrimzta į širdį ir godžiai ją plaka
atsikosti - ir miegas atsiremia nugara sienon
čia - kiekvienas kas sau, tik mes dviese kojūgaly liekam
akyse traiškanotom ugnelėm sušildai lyg guostum
kol kas naktį mes iriamės vietoj tarp mirusių uostų