Laiškas mylimajam

,, Nesusipratimas išskyrė mus. Nežinau kaip tu, bet aš jaučiu begalinę tuštumą, skylę viduje, kurios neužpildo niekas. Nei šokoladas, nei draugai... O laiko aš neturiu. Ir nenoriu laukti.
Ar tu bent įsivaizduoji kaip pašėlsta mano širdis, kai netyčia gatvėje sumaišau tave su kitu? Ar kada esi jautęs tą nusivylimo kartėlį užplūstantį mane kai tai suvokiu?! Atsiprašau. Tiesiog aš besąlygiškai įsimylėjusi. Tik tave.
Skambučiai ir žinutės liausis. Nors tu vis vien nekreipi į juos dėmėsio. Neatsakai į mano širdies klyksmus, nematai kraujuojančių akių ir pavargusios krūtinės, su skausmu gaudančios kiekvieną oro gurkšnį, kilnojimosi.
O aš niekada nepamiršiu kaip mums buvo gera. Branginu visas akimirkas, minutes ir dienas praleistas kartu. Tai yra geriausia ką patyriau per visą savo gyvenimą...
Bet tu tikriausiai galvoji kodėl aš visa tai tau rašau? Atleisk. Nei pati to nežinau. Sėdžiu dabar ant suolelio prie gatvės ir laukiu greitos mašinos. Štai viena... Ne, dar ne. Noriu pabaigti. Diplomai, piešiniai, knygos, guli man prie šono. Aš taip stengiausi. O dabar tai prarado reikšmę. Be tavęs gyvenimas neturi prasmės. Tavo vėsios odos... Neįtikėtinai karštų bučinių.
Sakysi, kad galėjau ištverti? Visi ištveria? Gali būti. Bet aš nenoriu. Šis žaidimas man per daug skaudus. Nesakysiu kas kaltas. JIE turėtų gailėtis. Noriu to. Prašau to...
Myliu, bučiuoju... Meldžiu atleisti už šį laišką.. Keita. „


Vaikino, sukniubusio ant kėdės, rankos drebėjo kaip niekad, skaitant šį, krauju suteptą laišką. Policijos komisariate jo ašaros nieko nestebino. Visi suprato... O ypač jo draugas, kuris stovėjo išbalęs kaip drobė. Jis nesitikėjo, jog jų pokštas baigsis šitaip... O vaikinas troško klykti iš skausmo...