Mergina kieme

Ji stovėjo kieme
Miniatiūriniuose pirštuose laikydama
Cigaretę.
Labai susirūpinęs jos veidas
Ruošės pasitikti ugnį ir šilumą.
Sėdėjau lapų krūvoje, pati
Rudens pradžia mus mokė
Laikinumo abėcėlės,
Kurios esmė yra pačiam surinkt
Save - lyg medį, kontūrus išbarsčiusį
Paletėje senatvės ir lietaus.

Ji žvelgė į mane mažom akim,
Anglis jose taip laukė užsižiebiančio degtuko.
Nepriėjau artyn, nes viską būtų sugadinęs
Tas išprotėjęs mirgesys žmonių veidų ir lapų,
Ta pro plyšius iš gatvės besisunkianti drėgmė
Ir buitiniai kvapai iš purvinos valgyklos.
Mes vis dar vartotojai čia - pamestų mokslo knygų,
Gardaus valgio šaukšto vergai.

Žiūrėjau nežinia kiek laiko,
Kol kažkas pabudino mane ir prikėlė
Iš ribuliuojančio sapnų margumo.
Tą dieną grįždamas namo
Pajutau nebylią šviesą,
Kurią nuo medžių viršūnių
Atneša tavo laukimo šešėliai.