Pėda po pėdos

Juodos naktys ir dienos,
Bėgu vienas prie mienesienos.
Bėgų nuo apnikusių minčių,
Nuo sielą ir protą draskančių jausmų.
Bėgu pats nuo savęs,
Toliau, arčiau... bet vis tiek link Tavęs.
Žingsniais lėtais ir sunkiais
Klupdamas, kylu laiptais stačiais.
Kelio galo nematyti visai,
Jausmas toks, kad bėgsiu amžinai.
Žingsnis po žingsnio,
Pėda po pėdos
Kreivais keliais dulkėtais
Kuo toliau nuo kankinančios tamsos,
Vis artyn išsvajotos šviesos.
Ten... ten šviesa tunelio gale,
Gal ji uždegs vilties ugnį manyje?
Ar užteks sielai ir kūnui jėgų
Nepalūžti, suspėti kartu su laiku?