Tu čia (2)

JUOKAS

Išėjau į gatvę ir nustebusi sustojau. Aukštai pakabinta saulė, nulinkęs jazmino krūmas, tos pačios netvarkingos kriaušės šakos ir nė vieno judesio, nė vieno garso. Net paukščių negirdėti. Bet tai truko tik sekundę. Kai žengiau žingsnį, viskas atgijo ir dingo keisti šio ryto jausmai. Viskas atrodė lygiai taip, kaip ir turėjo būti.
Žingsniavau link parko. Liko pereiti tik kelias gatves ir atsidursiu prie Mato namų. Paspartinau žingsnį. Bijojau, kad mano pasiryžimas išgaruos ir pasuksiu atgal, vedina gėdos ir kaltės jausmo. Iš tikrųjų, dar niekada nebuvau taip apsikvailinusi. Man tai nebūdinga. Kiekvienas veiksmas, net kiekvienas žodis apgalvotas. Viskas kruopščiai suplanuota ir sudėliota į savo vietas. Tai kas nutiko vakar? Sistemos gedimas? Atsitiktinumas? Klaida?
- Ei, palauk! – išgirdau kaip kažkas atbėga manęs link. Savisaugos instinktai privertė išsigąsti, ir aš krūptelėjau. Atsisukau, norėdama įsitikinti, kad joks pavojus negresia. Žinoma, tai buvo Lukas.
-  Labas. Net uždusau besivydamas. Kur taip leki?
-  Aš skubu. Turiu nueiti pas...
-  Nėra kur skubėti. Kaip tik dabar visi renkamės prie upės. Eime.
Žinoma, juk ten bus ir Matas. Bet pagalvojus, kad reiks būti su tais pačiais žmonėmis, kurie matė mano vakarykštį spektaklį, susuko pilvą.
- Aš geriau ne...
- Neišsisukinėk, juk nė už ką nepraleistum tokios progos.
Jis švelniai stumtelėjo mane į priekį. Nebuvo prasmės priešintis. Tik niekaip negalėjau suprasti, ką galėjo reikšti paskutiniai jo žodžiai.
- Mes jau netoliese. – Iš tikrųjų, pasigirdo  juokas ir įvairūs šūksniai. Galėjau atpažinti visus balsus. Tik vieno taip ir neišgirdau. Negi jis neatėjo?
- O, sveika, Milda. Kaip laikaisi? – vos spėjus prieiti paklausė vaikinas, su kuriuo esu kalbėjusi vos kelis kartus, nors mokomės toje pačioje mokykloje.
- Ėė, gerai. – Sutrikau nuo tokio pasitikimo ir nesugalvojau, ką daugiau pasakyti.
Vis dairiausi, ar nebus kur pasislėpęs pažįstamas veidas, ir stebėjausi, kodėl niekas net neužsiminė apie vakar vakarą. Nei menkiausio juokelio, nei kvailos pastabos. Darėsi nejauku, viskas pernelyg keista. Norėjau sprukti, bet nežinojau kur. Galiausiai nusitempiau Luką į šalį ir pasiryžau išklausinėti ir menkiausias smulkmenas, kurių pati neatsimenu.
- Klausyk, aš dėl vakar... – Pajutau, kaip pradėjo degti žandai. Kad ir kaip stengiausi numalšinti gėdos jausmą, jis pats brovėsi laukan.
- Kas nutiko? Buvo šaunus gimtadienis. Kitais metais kartosim. – Ir vėl jokios kandžios pastabos.
- Taip, šaunus. Bet... Ėė.. Gal gali priminti, ką tokio padariau? – Gėda paėmė viršų ir privertė nuleisti akis.
- Kaip tai, ką padarei? Nieko. Sakau, viskas buvo puiku. Kai skirstėmės, sakei, kad tau buvo labai linksma.
Taip, net nenoriu prisiminti, kaip man buvo linksma...
- Bet tas kvailas šokis ir visa kita... Kas taip įžeidė Matą?
- Aš visai nesuprantu. Apie ką tu čia? Kokie dar šokiai? Ir pagaliau, kas tas Matas?
Dabar aš pati nieko nesuprantu. Kas visiems pasidarė? Ir mama, ir Lukas.
- Lukai, surimtėk.
- Taigi aš rimtai. Kalbi apie kažkokius nepažįstamus vaikinus, kvailą šokį, kurio net nebuvo, ir dar liepi man surimtėti?
- Cha, viskas aišku. Tai jūs taip sugalvojot iš manęs pasijuokti? Vietoj kvailų juokelių sumąstėt apsimetinėti, kad nieko nebuvo? Juokinga. Tikrai.
Bet jie sumanūs. Geras pokštas
- Milda...
Nebegirdėjau, ką jis sakė, nes nueidama juokiausi. Garsiai. Isterišku juoku. Iš savęs. Iš jų. Iš visko.