Tu čia (1)

PRISIMINIMAI

Galvoji tu man reikalingas? .... Cha... Man tavęs nereikia, niekada ir nereikėjo. Esu jauna, graži ir galėčiau turėti bet kurį!... Kai pagalvoju, koks galėjo būti mano gyvenimas be tavęs... Noriu, kad dingtum! Dingtum visiems laikams...

Tyla.

Pabudau nuo veriančio galvos skausmo. Kvailas Lukas, tai buvo jo idėja. „Atsipalaiduok, Milda. Tau tikrai to reikia. “ Taip, atsipalaiduoti man reikėjo, bet nemaniau, kad į komplektą įeina ir šitas prakeiktas galvos skausmas. Atrodo, mano pakaušyje per naktį apsigyveno didžiulė musė ir be perstojo zvimbia.
Daugiau niekada nebegersiu.
Sunkiai atsisėdau lovoje ir stengiausi prisiminti vakaro smulkmenas. Keista, bet galva buvo visiškai tuščia, iškilo tik pavieniai vaizdai. Sudaužytas alaus butelis. Juokas. Plojimai. Pašaipos. Tempiančios rankos. Pykinimas. Dėmė ant marškinėlių. Mato veidas... liūdnas, be galo liūdnas. Nuo paskutinio vaizdo galva suskaudo dar labiau. Dieve, ką tokio galėjau padaryti vakar vakare?
Beviltiška, nieko neprisimenu. Puodelis kavos turėtų padėti.
Nuo įtempto galvojimo zvimbimas galvoje tikrai nesusilpnėjo, atrodė, kad musė įsigijo draugą ir dabar jiedu traukia duetu. Ištraukiau kojas ir atsisėdau ant lovos krašto. Staigiai atsistoti dabar nebūtų pati geriausia mintis. Galų gale priverčiau savo kūną judėti ir nuėjau į virtuvę. Tikėjausi musių trio, bet vietoj to net duetas pradėjo silpnėti, kol liko tik vienišas solo. Taip man labiau patinka. Pasidariau kavos ir atsisėdau prie lango. Net saulė dar visiškai nepabudo, vangiai vieną po kito mėtė savo spindulius ant netvarkingai išsikišusių kriaušės šakų, kurios paslėpė vienišą keliuką nueinantį gatve.
Kavos kvapas prabudino mano smegenis, ir jos vėl pradėjo įtemptai dirbti, stengėsi apdoroti vaizdų nuotrupas, sudėlioti jas į vientisą dėlionę. Nurijau gurkšnį ir susiraukiau, pamiršau įsidėti cukraus. Nors gal taip ir geriau, šis karštas kartumas padeda galvoti.
Buvo Luko gimtadienis, aštuonioliktas, kaip visi sako, ypatingas. Daug alaus, daug, daug, daug alaus. Ir ne tik, visko, ko tik širdis geidžia. Jau nuo pat pradžių žinojau, kad nereikia ten eiti. Buvau pavargusi, po bemiegės nakties prie sergančios sesutės lovos. Lukas tuo pasinaudojo, mat: „Šeimininkas jaučia pareigą vaišinti svečius“.
O vėliau... O ne... šokau rato viduryje kaip išprotėjusi. Laikiau rankoje butelį, bet įsisiautėjusi jį sudaužiau. Man tai buvo nė motais, muzikos ritmas pagreitėjo, ir judesiai pasidarė tik dar kvailesni. Visi pradėjo ploti ir tuo pačiu metu juoktis. Buvau pašaipos objektas, bet tuo metu jaučiausi dievinama, dėmesio centre, kuriame niekada anksčiau nebuvau. Pajutau tvirtas rankas, kurios ištempė mane iš rato ir išsivedė mane laukan. Mato rankos.
-  Tik nusisukau minutei, o tu jau eini iš proto ir leidi kitiems iš tavęs juoktis?
Nesupratau, ką jis čia nusišneka. Supykau, taip stipriai, kad net pradėjo drebėti rankos. Toliau sekė žodžių lavina, keiksmų, kurių anksčiau liežuvis neapsiversdavo ištarti.
Bet niekaip negaliu prisiminti, ką tokio pasakiau, kad  jo veidas taip pasikeitė. Iš pradžių jis buvo piktas, o su kiekvienu mano žodžiu vis labiau liūdo, kol galų gale persikreipė iš skausmo, lyg būčiau jam suvariusi peilį.
„Man tavęs nereikia... be tavęs... dingtum... “.
Atrodo lyg iš šalies išgirdau savo pačios žodžius, kurie sukosi mano galvoje, trankėsi vienas į kitą tokiu greičiu, lyg norėtų pramušti kaukolę ir išsprukti laukan. Išsigandusi susiėmiau iš galvos, bet žodžiai nenutilo. Dabar viską prisiminiau aiškiai, pernelyg aiškiai.
„Noriu, kad dingtum! Dingtum visiems laikams... “
Tyla.
Viena minutė. Dvi. O aš vis dar sėdžiu susiėmusi iš galvos.
- Kas nutiko? – tarpduryje stovėjo mama. Jos žvilgsnis buvo išsigandęs.
Atsisukau. Klaida. Ji tik dar labiau išsigando pamačiusi mano veidą. Dabar jis buvo lygiai toks pats kaip Mato, perkreiptas skausmo.
- Nieko, mama, man viskas gerai. Aš... aš einu praustis.
Išlėkiau iš virtuvės net užkliudydama mamos alkūnę ir užsidariau vonioje. Dar girdėjau kaip ji vaikšto iš miegamojo į virtuvę, iš virtuvės į mano kambarį, nesurasdama sau vietos. Aš tikrai ją išgąsdinau. Bet blogiausia, kad pati buvau išsigandusi dar labiau. Ką aš padariau? Tai niekaip nesutilpo mano galvoje, mintys vis dar bandė išmušti skylę mano galvoje.
Man reikėjo nusiraminti. Atsukau šaltą vandenį, panardinau rankas po gaivinančia srove ir nuprausiau veidą. Kartojau tai begalę kartų, kol išdrįsau pažiūrėti į veidrodį. Atrodžiau klaikiai. Tikrai negaliu dar kartą tokia pasirodyti mamai.
Pradėjau šukuoti plaukus. Nustebau, netgi mintys nurimo, užliūliuotos ramių judesių. Juk jis protingas, o aš pirmąkart savo gyvenime taip padauginau. Bet kuriam galėjo taip atsitikti. Jis man atleis.
Išsivaliau dantis ir vėl pasijutau žmogumi.
Musė galvoje užmigo.
Vis dar girdėjau mamos žingsnius. Dabar ji nuėjo pažiūrėti, ar Kamilė tebekarščiuoja.  Puiki proga patekti į savo kambarį, neapipiltai klausimais.
Susirinkau drabužius ir persirengiau. Dabar labiausiai norėjau nueiti pas jį. Atsiprašinėti telefonu – ne man. Mintyse jau kūriau scenarijų, ką pasakysiu aš, kaip reaguos jis. Žinoma, viskas baigsis laimingai. Nemėgstu mintyse kurti tragedijų.
- Milda, atnešk vaistus! – iš Kamilės kambario sušuko mama.
Kodėl ji visada įsikiša ne laiku, jau buvau pasiruošusi eiti. Paėmiau tabletę ir įpyliau stiklinę vandens.
Kamilė sirgo jau visą savaitę. Buvo sunku ją tokią matyti, pavargusią ir nusilpusią. Juk ji buvo pats judriausias ir linksmiausias šešerių metų vaikas, kokį  pažįstu. Bet visai neįkyri. Kartais atrodo, kad ji viską supranta daug geriau už mane, lyg kas būtų įdėjęs jai suaugusio žmogaus smegenis. Tik šį sumanumą užmaskuodavo jos vaikiškas juokas. Pasakiusi ką nors protingo, ji visada pradėdavo juoktis ir toliau čiauškėdavo apie savo žaislus.
- Dėkui. – Pasakė mama ir pasilenkė prie Kamilės. – O kur tu susiruošei? Juk dar  anksti.
- Man reikia pasivaikščioti. Ir būtinai turiu nueiti pas Matą.
- Pas kokį Matą? Nepažįstu nė vieno vaikino tavo mokykloje tokiu vardu.
- Mama, baik juokauti. Aš šiandien tam visiškai nenusiteikusi.
- Aš rimtai. Kur tu eini?
- Nesijaudink, juk žinai, kad ilgai neužtruksiu. Kaip visada. – Nesupratau, kas jai šiandien darosi.
- Tikrai, mama, ji tuoj grįš. – Lyg iš sapno sušnibždėjo Kamilė. Nors ir negaluoja, bet vis dar supratingesnė už mamą.
Eidama pro duris nejučia nusišypsojau. Šis rytas tikrai keistas.