Man sunku pripažint, kad lengvieji rytai Vėl aplanko mane, ir neklausiu, kodėl palytėja mane, dar paglosto ir meta - aukštyn - kur vos spėju iš sielos gelmių giesmę gerti.
Man sunkoka suprasti, kad lengvas dūmas nebe cigaretinis nebe prisvilusio puodo aimanos nebe alkanos pagirios nebe tu nebe aš raukšlėtu rūku driekiasi Mano lengvieji rytai tai daro, mano lengvieji rytai Dovanoja man lašą palaimos pabūti tavim su savim Tai vis mano lengvieji rytai - jie šėlioja ir trankosi
Mano lengvieji rytai ateina tada, kai virpuliu gaudžia Mano sielos namai - mano kūnas susijungia dar kartą pabando iškvėpuoti bendrą ekstazę, bendrą dusulį sūrų Mano lengvieji rytai be aviečių uogienės, be draugės anemijos, be Gruzijos karo, be namų, Mano lengvieji rytai Rūškani, bet skanūs be balso ir klausos prieskonių bet jie mano jie beprotiški be gyvybės alsuojantys mano lengvieji rytai
Sutinku su vanigera. Susiskaite ,,lengvai,, ir gan sklandziai ,zodziai grazus ir visas kurinelis prasmingas,bet eiliuko neatitinka. Na cia tik mano nuomone.
Kaip ten bebuvus, lengvieji rytai yra tikri. Visa kita - vizijos, kurios greitai tampa sunkiu akmeniu po kaklu... Čia aš taip pamąsčiau...
Eilės patiko.
Na, į prozą tokio eiliuko dėti nedrįsčiau. Esu mačiusi panašaus tipo kūrinių knygose kaip eilėraščiai pateiktų. Man - žiūrisi. Mano toks žanras. Visada taip rašiau. Tik porą metų čia nesirodžiau.
Neužsigaukite, mintys neblogos, bet man panašiau į prozinį kūrinį. Įsivaizduokite, kaip šis eilėraštis atrodytų knygoje. Tik neužsigaukite, aš nepeikiu, o išsakau savo nuomonę.