Per ryškiai ašmenys žibėjo,
Kad pastebėti būt sunku.
Per staigus noras durt
Užvaldė silpną žmogaus dūšią.
O virtuviniui peiliui,
Matyt, garbė pateko,
Juk ne kiekvieną dieną
Žmogaus mėson nukako.
Upeliai kraujo nusroveno,
Gilias vagas palikdami
Juk ne kiekvienam sekės,
Šį meną įvaldyt.
Deja, šlovė ir baigės
Čia virtuvinio peilio,
Nuguls krauju apdžiūvęs,
Ligi kito jojo karto.