Ar kiekvienas žmogus turi pašaukimą

Kiekvienas takas, išskyrus tavąjį, yra lemties takas. Taigi laikykis savojo.
Henry David Thoreau

Pašaukimas... Dažnai išgirdus šį žodį mūsų vaizduotėje iškyla sutana apsivilkęs vyras, paaukojęs visą savo gyvenimą Dievui. Mūsų vartotojiškoji visuomenė pernelyg dažnai sugretina pašaukimą tik  su  kunigų seminarijomis, teologijos ir menų fakultetais. Neretai tai tampa kliūtimi skleistis kitų pašaukimų suvokimui. Jau net šv. Ignacas Antiochietis sakė, kad „pašaukimas – tai Dievo melodija kiekviename žmoguje. Žinomos trys žodžio pašaukimas reikšmės. Pirmoji yra susijusi su krikšto ir kitais sakramentais, antroji – su atitinkamo gyvenimo būdo pasirinkimu (pvz.: pasišventimo Dievui, šeimai, Tėvynei). O trečioji, bene svarbiausia, yra asmeninis pašaukimas, dėl talentų ar savybių. Tikriausiai ne kartą kiekvienas, tiek jaunesnis, tiek vyresnis, esame ir sau uždavę rimtą klausimą „ar mes turime pašaukimą“.
Yra žmonių, kurie net nesuabejoja jau turį ir žiną savąjį  pašaukimą. Jie neišgyvena, neatmetinėja, nesipriešina. Jie tiesiog turi svajonę, ja tiki ir jos siekia. Tokie žmonės mokosi, auga ir tobulėja savo pašaukime. Pavyzdžiui kaip viduramžių vienuoliai, visą savo gyvenimą paskyrę perrašinėti knygas ar  amatininkas, karjerą pradėjęs nuo pameistrio ir ilgainiui išgarsinęs savo giminės vardą galingų feodalų, o gal net paties karaliaus dvare. Tokie žmonės tiesiog viską gali paaukoti savo pašaukimo vardan. Juk ir  garsus kompozitorius Francas Šubertas, miręs vos 31 metų, gal jei būtų pakeitęs profesiją,  nebūtų badmiriavęs ir palikęs pasaulį toks jaunas. Bet nepaisant nieko, jis visą  savo trumpą ir vargingą gyvenimą liko ištikimas muzikai. Galilėjus, Bethovenas, Niutonas, Gėtė – visi jie taip pat kažką paaukojo, bet neišsižadėjo rastojo pašaukimo.
Tokių pavyzdžių yra ne tik istorijoje. Apsidairę aplink save taip pat galime sutikti žmonių nuo vaikystės žinojusių, kuo bus užaugę, kam paskirs savo gyvenimą. Aš asmeniškai pažįstu keletą žmonių, kurie visad žinojo, kad dirbs pedagoginį darbą. Tiek vyresnio amžiaus mokytoja, tiek jauna pedagogė nesigaili pasirinkusios tokią specialybę, nes tiki, kad jų pašaukimas padėti užaugti geresnei jaunajai kartai. Joms nesvarbu nei alga, nei kartais bjaurus mokinių elgesys, nei aplinkinių skeptiškas požiūris į mokytojus. Taigi, jei nori sužinoti ar žmogus tikrai rado savąjį pašaukimą, pasiūlyk jam geriau apmokamą darbą ir pasiūlyk keisti profesiją. Juk tikram pašaukimui nebaisios jokios kliūtys.
Žinoma, ne visi iš karto atranda, atpažįsta savo tikrąjį pašaukimą. Kartais žmonės net ir atradę jį nusivilia ar net išsižada.  Bandymas suvokti save iki galo -  išgirsti savo pašaukimą yra pavaizduotas ir V. Mykolaičio – Putino romane „Altorių šešėly“. Pagrindinis šio romano veikėjas Liudas Vasaris pasirenka kunigystei pašvęstą gyvenimo kelią, bet Dievas jį apdovanojo poeto talentu. Liudas blaškosi tarp kunigystės ir kūrybos. Jis suvokia neturįs pašaukimo tarnauti Sutvėrėjui, bet abejoja ir savo kūrybinėmis galiomis. Romane vaizduojamas itin skausmingas Liudo bandymas atrasti save. Tačiau galbūt tik šimtą kartų suklydęs, suklupęs, atsikėlęs, įsiklausęs į savo vidinį pasaulį, suvokęs, kas esi, kuo nori būti gali tapti tikru žmogumi ir rasti savąjį kelią. Taigi išgyvenęs dramatišką pašaukimo procesą gali ryžtis kažką keisti, palikti savo „laikinąjį pašaukimą“.
Gaila, bet pašaukimas ir jį visgi radę žmonės dažnai nepageidaujami mūsų vartotojiškoje visuomenėje. Juk rasti savo pašaukimą, jam likti ištikimam, aukotis dėl jo tai reiškia nebūti prisitaikėliu, o išdrįsti eiti savuoju keliu. Toks gyvenimas reiškia būti tuo, kuo nori pats, o ne tokiu, kokį tave nori matyti aplinkiniai. „Mama, užaugęs būsiu gydytoju. Tada išrasiu vaistus ir visi visi bus sveiki“, „O aš būsiu lakūnu ir apginsiu visus“. Net tokie vaikiški užmojai svarbūs savojo pašaukimo ieškojimui. Tačiau vartotojų visuomenė daro įtaką mažoms būtybėms . Taigi „Aš noriu būti bankininku“ arba „Kai užaugsiu, būsiu politikas“ vis dažniau pakeičia nesavanaudiškas vaikų svajones.
Pašaukimas yra kvietimas būti asmenybe, kvietimas būti laisvam. Taigi kiekvienas žmogus turi savą pašaukimą. Tik ne kiekvienas sugeba įsiklausyti į vidinį balsą ir jį surasti, o kai kurie tiesiog neišdrįsta pasipriešinti visuomenės normoms. Tačiau mes turime teisę, o gal net pareigą, ieškoti  savojo pašaukimo tol, kol jį rasime, net jei tai truks visą gyvenimą. Galime klaidžioti skausmingais keliais kaip Vasaris, atsigrįžti į savo vaikystę, gal ten rasime atsakymą. Turime teisę klupti, klysti ir taisyti savąsias klaidas. Tuomet gal ir mums bus atlyginta žinojimu ir savęs atradimu.