Beržas

Svyruoja beržas, miško
Paunksmėje  ir klausosi tylos
Jo pamėgtos jaunystės dainos.
Ir suprast negali kodėl jam reikia iškentėt
Gyvenimo šią dalį.


Jo kamienas verkia iš nevilties
Gilios. Gailėdamas  savo
Leidžiamos sulos. Tai lyg kraujas,
Kurio vis mažėja beržo viduje.


Beržas jau ne vienas per šimtus metų
Čia daug beržų atsirado, bet jis jau nebegirdi
Ką jam sako. Jis jau suprato, kad vienut vienutėlis
Šiam pasauly jis yra, bet susitaikyt jam jau reikia
Su šia žinia.