Darbą baigei, Holivudo herojau

Ant rankų prigludusios pirštinės baltos.
Tylus, ligusitas juokas, gatvė tuščia.
Oras plaučiuose šnabžda, jog naktys darosi šaltos.

Revolverio vamzdis sidabrinis ir juodas.
Jis moka kalbėti ramiai.
Baltas mercedesas piktai suriaumoja,
O ten aukštai
Mėnulio lūpos tamsoj atrodo stebėtinai plonos.
Į šventę džentelmenas baltu žirgu šią naktį atjoja.

Kruvinos akys, keršto kaspinu pasipuošę
Savo širdžiai paruošiau raudonai baltą atsakymų puokštę.
Gatvė tekėti po mano ratais nustoja.
Uždarau baltas dureles. Aš paruošęs.

Įeinu.

Restorano veidas purvinas. Niekingai nuogas.
Prie baro Tuštybė ir Laimė vaišina Juoką..
Jo akys pažvelgia į mane. Šokas.
Sienos ir lubos baime pradeda dvokti.

Kaip atrodo akys, maldaujančios leisti gyventi?
Aš to iki šiol nežinojau.
Jos už nieką neatsiprašo. Tik trokšta pasenti.
Tai kas?
Mano rankos vykdo kerštingo proto įsakymą.
Jo veidas virsta nuotrauka.
Ant bejausmių pirštų užsirišu juodą gedulo kaspiną.

Išeinu.

Atsimenu, jo kaklaraištis buvo stebėtinai juodas.
Revolveris tikras magas – po to jis tapo raudonas.
Lauke manęs laukia mercedesas, mėnulis geltonas.
Nusišypsau ir numetu pirštines žemėn.
Darbą baigei, Holivudo herojau.