Miražinė mergytė

Kampe sedėjo mažytė mergytė.  Ji verkė. „Na ir kas, “- jūs pasakytumėte, -„ juk maži vaikai dažnai verkia?.. “Bet ne, šikart viskas ne taip paprasta. Ji nebuvo tokia maža. Jai buvo nebe ketveri. Jos ašaros buvo ne dėl su broliu nepasidalinto žaislo ar griuvimo važiuojant dviračiu.
Mergina ėjo septynioliktuosius metus. Ji buvo  beveik suaugusi, bet  jos veide dar  tebesimatė vaikiški bruožai, kelius „tebepuošė “ mėlynės,  į plaukus įpinta gėlė,  bet akys jau  buvo užgesusios. Jose spindėjo tik ašaros. Ašaros, į kurias niekas nekreipė demesio.  Juk tai buvo tik nereikšmingos JOS ašaros.
Alisa (toks buvo mergaitės vardas) verkdavo naktimis, savo kambario kampelyje.  Dienomis ji buvo  suaugusi, stipri, pasitikinti savimi, kovojanti, besišypsanti ir bandanti priversti nusišypsoti visus aplinkinius. Ta mažytė mergytė, tūnanti jos viduje, galėdavo nusimesti kaukę ir įšlįsti lauk tik nakties sutemose. Jos ašaras matydavo ir apšviesdavo tik nebyliai spingsinčios šaltosios žvaigždes.
  Alisa bijojo ateities, nežinomybės, vienatvės, nesuprantamo, bauginančio pasaulio. Ji bijojo skausmo, kurį gali suteikti nauji dalykai tame keistame pasaulyje. Alisa verkė, nes suvokė, kad visi žmonės, kuriuos ji laiko draugais tėra pažįstami, tie, kuriuos ji laikė milžinais dabar tėra vaikai. Ji nekentė šio keisto pasaulio. Verkė, nes jautė, kad jos sielai reikia žvaigždynų erdvės ir jūros vėsos,  kalnų upelio čiurlenimo ir žemės gelmių šilumos. Jai neužteko pasivaikšcioti žeme, jai reikėjo daugiau. ..
Tačiau merginos neapykanta ir baimė buvo sumišusi su saldžia meile.  Ji mylėjo melsvas žibuoklių akis, svyrančias rugių varpas, kepamos duonos kvapą. Ji dievino žiogų črpimą tvankiomis  vasaros naktimis ir besitelkiančius juodus audros debesis.  Ji dievino cinamoninę kavą ir nenusakomą gamtos spalvų paletę.  Ji visuomet aistringai lėkdavo ieškoti naujų slaptaviečių olose ar nardyti...
Alisos  aistra, neapykanta ir meilė gyvenimui  buvo keistai sumišę ir neatskiriami. Tačiau  ji žinojo tai, kad šis pasaulis visgi  per daug keistas, šiurpus ir negailestingas jai. O išblyškęs mergaitės kūnelis per daug trapus pasauliui. Jiedu negalejo būti kartu. Kažkuris iš jųdviejų – arba mergaite arba pasaulis – buvo tik miražas ir turėjo išnykti.