Muilas (tęsinio II dalis)

    Viduje buvo labai mažai vietos ir aš sėdėjau suspausta tarp dviejų galingų kūnų. Aš nežinojau kur jie mane veža, tik numaniau, kad tai gerai nesibaigs. Mes sustojome prie kažkokios senos gamyklos. Paskutinis dalykas kurį dar mačiau buvo aprūdijęs kaminas. Reikėtų jį nušveisti...
    Kai atsibudau buvau surišta ant kėdės, o ant grindų gulėjo supjaustytas mano lagaminas. Gaila vargšelio... Aš juo naudojausi jau penkerius metus. Aplinkui slampinėjo gaujos nariai. Kai pastebėjo, kad jau reaguoju į aplinką pradėjo tardymą:
    - Kur krovinys? Jis juk buvo pas tave, ar ne?
    Aš į tai atsakiau kuo naivesniu veidu. Norėjau juos suerzinti.
    - Neapsimetinėk, kad nežinai!!! Aš turiu savų šaltinių. Jei neatiduosi, pasigailėsi...
    Mano atsakymas buvo vienareikšmis: klastinga šypsena. Aš buvau pasiruošusi viskam.
    Vienas šio žaidimo neištvėrė. Jis iš kišenės išsitraukė peilį ir taikėsi. Bet aš žinojau, kad jis nesmogs. Per daug mažas. Tokio amžiaus jam niekas neleido lysti prie reikalų.
    - Bobo, valdykis. Ašku jei nenori turėti nemalonumų nuo boso...
    Jis patraukė peilį. Tačiau žaidimas prasidėjo. Jie aplink mane ėjo ratu. Kai sustodavo, pasipildavo smūgiai. Iš pradžių į kojas ir rankas, paskui į pilvą ir galiausiai į viedą. Kai jie baigė aš buvau visa sumušta.



(P.S dar ne viskas)