Užburtoji meilės garsų simfonija

Do... rė... Palieku Tave... Ir kažkas sustoja.
Tai Tu, vienintelė, kuri dar žiūri į mane,
vieną einantį tolyn i prarastą svajonę...
Tai Tavo žvilgsnis - toks, kuris mokėjo
Skambėt lyg stebuklinga sol nata senajame pianine.
O ta nata, kuri pagimdė žodį „Myliu“ -
dabar ji tiktai tyli -
nebyliai seka elgetą, pamiršusį dėl ko gyvena.
Tai Tavo balsas, šviečiantis tamsiausioj naktyje,
nušvietęs tokį platų kelią,
tokiom beprotiškai tikrom spalvom
dabar jis piešia horizonte liūdesio peizažą...
Kodėl turiu išeiti? Palikti tai, ką kūrėme kartu?
Juk šokis vienas - o buvom mes abu.
Ir muzika skambėjo taip lyg būtų ji pamiršusi -
tiktai septynios natos, o visas vakaras dar prieš akis.
Ar pasiliksi dar bent minutėlę?
Mus prižiūrės tik stebuklingoji naktis.
Mi, fa ir vėl tas virpinantis sol...
Tavo akys sako vėl „myliu“
ir išnykstu bėgdamas tuo neisbaigiančiu nakties keliu..
Kodėl vis žiūri į mane?.. Dar skamba tolumoj - la, si... Do...
Paskutinis ir pirmasis do - štai čia randu trumpiausią kelią į rytojų.
Milijonai skambančių garsų, o žingsniai tik septyni.
Pradžia ir pabaiga-tai vienas ir tas pats.
Tai nesibaigianti gama...
Dabar žinau, kodel Tu tyli..
mes niekad nekalbėjom - mes tik grojom.
Tikrai... Tik meilės, magišką simfoniją.
Bet štai Tu pirmą kartą tyliai sušnabždi
ir trapūs žodžiai vejasi mane...

-Tu taip gražiai kalbi, o Tavo žodžiai šviečia...
-Ilgiausi keliai dar nepraeiti, giliausios upės dar neperplauktos, ir gražiausi žodžiai dar nepasakyti... Pradėsiu skambinti pianinu iš kito galo.

Ir nebyliai stoviu vienas aš dabar prie lango,
o bėgi Tu ilgu nakties keliu...