Katinas ir dobilas

Uch, jau niaukiasi diena,
kaip blogai, kad aš viena!
Pūkis bėgo pro dūris,
aš tikiuosi, kad jis grįž.

O ir lietus vis smarkiau,
beldžiasi, kažkur labiau.
Kur tas mano Pūkis- šmūkis,
Gal nutiko jam koks lūžis?!...

Šalta man vienam labai,
Užimti visi stogai.
Miau ir mus kur pagaliau,
Morta, miela, paklydau!!!

Vis geriau nei būt lauke,
po pastoge aš plačia.
Nepražiūsiu aš čionais,
nepagrobs manęs tikrai!

Ei aš jau nebe viena!
Čia didi man draugyja.
Mur mur mur kas tu esi,
katine gražus, Murkly?

Oi, labai atsiprašau,
negi neprisistačiau?
Mano vardas Pūkis- šmūkis,
O, kas, panele, jūs čia būsit?

Aš graži, grakšti gėlė,
Dobilo aukšta kilmė!
Mano vardas Agata,
kaip gi jūs užklydot čia?

Atsibodo man labai,
tie spalvoti mūs namai.
Ir tik šmuršt aš pro duris,
ką Mortute, ji darys...

Ir dangus visai pajuodo,
nebebuvo to, spalvoto.
Aš labai išsigandau,
šit, pastoge suradau.

Jie abu tikrai ilgai,
pasakojos „amžinai“.
O, kai ėmė pragiedrėjo,
Katiną ji palydėjo.