Savęs beieškant

Tamsus kambarys, vėsu ir, įkvėpdamas, gali pajusti ore sklandančią drėgmę. Pagaliau gali pabūti vienas, be žmonių, be stresų, be kalbų. Tik su savimi. Pabūt su savo problemomis, juk jei jų turim, vadinasi, dabar jų reikia ir mes jų savotiškai norime. Aš nebijau būti su savimi, kiti to bijo. Jie bijo ir bėga nuo savęs, bėga nuo problemų, visur ieško saugumo, o man nereikia saugumo ir patogumo - man reikia laisvės! Laisvė - štai kas svarbiausia pasauly! Minčių, žodžio laisvė! Ir dar meilė.. deginanti, aistringa meilė.. keista, kad ne visi šį nuostabų jausmą pajuntame, net jei visi ir norime. O žinot, kas čia per stebuklas; mes tikrai žinome - meilės troškimas įaugęs į mūsų dvasią. Tai jausmas, dėl kurio mes gyvename. Tai stebuklas, kuris mums reikalingas, kurio dėka galima atrast save... bent jau dalelę savęs, nes mes kaip neperplaukiama jūra, neišsenkami ir beribiai, kaskart vis kitokie. Tai mes, bet ne jie. Tai dvasios, bet ne kūnai. Ir kūniška aistra nėra tokia pakylėjanti kaip dvasios meilės jautimas.. Mmm, meilė, tai fantastiškiau už fantastiką, tai tapimas su kitu žmogumi viena visuma, tai toks artumas, kurio nebegalima išreikšti žodžiais. Kai kitą žmogų supranti jam neištarus dar žodžio, kai su juo būnant išnyksta laikas, tai išnyksta visos sienos tarp dviejų žmonių. Pasauly jie dabar vieni, nes jų pasaulis ne šitas, o jau tik jų abiejų sukurtas. O tada prasideda kūrybiniai procesai.. tada jie abu kuria savo pasaulį, kuria kaip nori, nes jiems viskas įmanoma. Ir nesvarbu, kad rytoj bus kitaip, svarbu kaip yra dabar...