Išpažintis išklausyta I dalis

Norėtum jį paleisti, bent viena tavo pusė to trokšta. Reikia išlaisvinti šį paukštį iš jo uždaro rato. Jis dūsta kaip ir tu čia būdamas... Bet jis kaltas. Gal nežinau. Neabejoju, tuo įsitikinai, esi to ekspertas, bent jau tavieji demonai. Jie neleidžia tau klysti.

- Atleisk man už mano grubuma, aš suprantu tave. Deksteris priklaupia ir sukužda prigludęs jam prie ausies.
Švelniai ranka, lyg menininkas pro nesužalotą odą. Tolyn į priekį paleidžia blizgesį, su tviskančiu krauju.
Koks įprastas vaizdelis mano akiai. Neabejoju, Deksteri, tavo demonai dabar šoka pergalingą šokį. Šypteliu lūpų kampučiais, taip, šiąnakt numalšinai ir mano troškulį.
Prieinu artyn tau jau dingus. Kaip viskas kruopščiai sutvarkyta, likęs vos pastebimas kraujo lašelis grindų tarplentėj. Negerai. Argi tavieji demonai šiąnakt prastai mato ir tavęs neįspėjo? Lyžteliu kraujo.... Kartus... Taip, juk žinote, kad kraujas būna skirtingų skonių. Šįkart jis vėl nesuklydo. Kartumas tinka kaltiesiems. Dingo taip tyliai ir kruopščiai tamsoj kartu su savo troškuliu. Paliko vos mažytį pėdsaką man pats to nejausdamas. Kur susimatysim toliau, Deksteri? Šypteliu. Neabejoju, žinosiu apie tai ankščiau, nei tau pačiam suspės pasakyti tavieji demonai. Juk vienas jų tas, kuris tave saugo... Išvalau netyčiomis paliktą dėmę, būtų gaila, jei šitas žaidimas taip greitai baigtųsi ir tave sučiuptų, labai gaila.
Dar užmetu akį į tamsą: tokia rami graži naktis iš savęs išspjovusi dar vieną bjaurastį. Įkvepiu gaivos kvepiančios kartumu. Žinau, mes dar susitiksim.