nepatirti jausmai

Ar kada esate žiūrėję į artimo žmogaus nuotrauką ir patyrę tuštumą krūtinėje?
Aš esu. Kada žiūriu į savo šeimos fotografijas, jaučiu gilią tuštumą širdyje.
Iš manęs gyvenimas atėmė, kas man šioje žemėje buvo brangiausia: tėvus.
Kai man buvo penkeri, pirma karta pajutau ką reiškia, kai tave palieka tėvas. Dar po dviejų metu sužinojau, koks jausmas, kai netenki mamos, amžiams. Po motinos mirties likau tik su broliu ir senele.
Septynerių patekau į globos namus, tiksliau, buvau atiduota, nes senelė tiesiog nenorėjo manimi rūpintis, jai buvo per sunku rūpintis manimi ir vyresniu broliu, nors tuo visai netikiu. Buvo sunku apsiprasti tarp daugybes vaikų ir suvokti, kad esi niekam nereikalingas. Kiekviena diena prasidėdavo nuo mokyklos, kuri buvo tame pačiame pastate, po pamokų sekdavo pietūs, po pietų laisvas laikas, o pusę keturių pamokų ruoša (namų darbų darymas). Taip ir bėgdavo dienos. Kada ateidavo penktadienis, kitus vaikus atvažiuodavo pasiimti tėvai, deja, manęs niekas. Stovėdavau prie lango ir laukdavau, kada pasirodys senelė ar brolis, bet niekas neateidavo. Su ašaromis akyse ir skaudančia širdimi, savaitgalius leisdavau viena. Taip ketverius metus, viena ir niekam nereikalinga, tik kai jau buvau penktoje klasėje, gavau galimybę pati važinėti į namus, kokia buvau laiminga.

(pasakyk kas negerai, ar tinka tokia pradžia ar reikia keisti kažką). ačiū