***

Nesustojau vakar, šiandien
ar Monė vaikštant žeme.
Spaudžiau damai ranką
Ir dovanojau skėtį staiga.

Apšerkšnijo amžinybės gijom
mirksnis bėgant impression dvasia,
karčios ašaros krito ir stingo
lyg ledo rožė delne.

Dabar rėmuos, deja,
dvelkė ta moters gaiva,
dvi ugninės liepsnelės
matė rymant mane.

O aš... Jas...