Dubenys

Dubenis per dieną
saulėkaitoj laikėm.

Uždengę atsinešėm
pilnus šviesos.


Temstant atidengėm;

visi į kambarį vieną
sulindę

sėdėjom žiūrėdami,
kaip greitai

šviesa mūsų blėsta;

pykom,
kad dubenys seklūs,
kad  pavargom kasdien
šitai kartot,

sugulę
ilgai nemigoj vartėmės,
dūsavom, krenkštėm,

kad aušra toli,

kad, atrodo,
gali nebūti aušros.