Visiems, kurie atsigulė ant žemės,
Nes pasauly nėra jiems krypties.
Ir kurie prieš kelią užmerkė akis,
Kad nematytų juokingos mūsų šlovės.
Ir tiems, kurie garsiai vakar šaukė
(,, Visur Dievas yra šitoj žemėj ir ore...
Ir krenta dabar lietumi Jis atgal į mane!.. ‘‘)
Tiems, kurių tyliai šiandien sielos mirė
(,, Dūmais juodais... menkais pelenais...
Mūsų dukros ir sūnūs... mūsų vaikai...,
Nes lietus lijo šiek tiek per silpnai... ’’)
---
Ir visiems, kurie jaučia vis tiek,
Kad viskas, kas baigsis, – gerai.
Te viltis būna jų laisve,
Ta kryptis: iš čia į amžinai.