Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Daiktų santykių dermės ir kombinacijos sukuria prasmių įvairovės žaismą. Dalyvaudamas jame, poetas gauna nepakartojamą patirtį, kurią išreiškia rašydamas eilėraščius.
Eilėraščio rašymo postūmis gimsta iš prasmių įvairovės žaismo išlaisvinimo, iš tikrovės žavesio patirties ir pagavos, kuri lemia žodžių rastį, sugulančią į eilėraštį. Taigi eilėraštis yra poeto išlaisvinto prasmių įvairovės žaismo liudijimas. Eilėraščiu kalba prasmių įvairovės žaismas, patirtas ir pajaustas poeto, prisišauktas į kalbą ir ja išsakytas.
Įsivaizduokime pasaulio situaciją: poetas valtimi irstosi po ežerą. Tai, ką jis patiria, irstydamasis po ežerą, yra prasmių įvairovės žaismo begalybė. Jis mato ežero vandenis, vagojamus daugybės bangelių, dangų, atsispindintį vandenyje, povandeninę augmeniją, žuvis plaukiojančias ties vandens paviršiumi, taip pat pakrantės nendryną ir žydinčias vandens lelijas, miško medžius ir laukymes krante. Jis girdi kirų ir kragų balsus, vėją ir tolimą karvės mūkimą. Jis užuodžia drėgną, atsiduodantį dumblu, ežero kvapą. Visa tai yra prasmės, kurios patiriamos įvairiomis dermėmis ir kombinacijomis, atveria galimų potyrių begalybę. Poetas ją sugeria, ja alsuoja, ir visai netikėtai poetas pajunta, kad jo galvoje, užsimezgė keli žodžiai, iššaukti jo patirties, jis iš krepšio išsitraukia užrašų knygutę bei rašiklį ir parašo eilėraštį, ar bent pirmą juodraštinį jo variantą.
Poezija yra prasmių įvairovės žaismo pagimdytas įvykis poeto galvoje ir jo kalbos padarguose. Tai pasaulio žavesio sukurtas atspindys kalboje, kuria kalba poetas. Poeto dėka pasaulio prasmių įvairovės žaismo įvykis virsta kalbos prasmių įvairovės žaismo įvykiu - eilėraščiu. Pasaulio įvykiai virsta kalbos įvykiais. Daiktų dermės šaukiasi vardų, ir virsta žodžių dermėmis - eilėmis. Daiktai šaukiasi vardų, o vardai nori įvardyti daiktus. Pasaulio būtis siekia prisišaukti įvardijančią būtį, o įvardijanti būtis geidžia daiktų, kad galėtų juos vardyti. Štai toks yra vyksmas, kuriame nutinka eilėraštis.
Poetinis įvykis reikalauja išlaisvinančiojo judesio. Jis nėra duotas savaime, nes mūsų įprastybėjė vyksta poezijos draustis. Įprastybėje vyrauja normalumas ir jo atžvilgiu poetinis įvykis yra anomalija, kurią ji draudžia, primesdama savo kasdienines taisykles, kurių įprastybės gyventojai turi laikytis, o jei joms nusižengia, dažnai tampa nesuprasti, yra drausminami ar net baudžiami. Toks yra žmonių socializacijos dėsnis. Visi turi būti kaip visi. Pasaulio daiktai turi būti patiriami taip kaip tai apibrėžia įprastinio patyrimo taisyklės, o daiktai turi būti įvardijami pagal įprastinės kalbos normas. Įprastybėje nėra vietos poezijai, norint ją išgauti, reikia sukeistinti įprastybę. Tačiau įprastybės sukeistintojas nėra įprastybės toleruojamas, yra suvokiamas kaip anomalija. Todėl norėdamas gyventi tarp žmonių turi vėl priimti įprastybės taisykles ir jų laikytis.
Poetinis įvykis yra keistų ir anomalių prasmių perteklius, kuris išsprogdina įprastybę, padarydamas ją anomalia ir keista, panaikindamas jos intrumentiškumą ir pragmatiškumą. Suprantama, jog žiūrit iš įprastybės perspektyvos, kurią sudaro turėjimo reikalų su daiktais ir žmonėmis taisyklės ir konvencijos, toks sukeistinmas reiškia kėsinimąsi į kasdienį funkcionalumą. O žmogaus sugebėjimas atlikti įvairias funkcijas, kaip antai saugiai vairuoti automobilį, aprūpinti save maisto ištekliais, už darbą gauti atlygį, yra tai, kas užtikrina įprastybės tęstinumą ant kurio ji laikosi. Šios funkcijos gali būti atliktos tik dėl to, kad laikomasi įprastybės konvencijos taisyklių. Tuo tarpu poetinis įvykis, sukeistindamas įprastybę, laužo jos konvencijos taisykles. Todėl poetinis įvykis yra nereikalingas ir neverslus įprastybėje. Jis yra jos trikdis.
Visas pasaulis, visi jo daiktai ir žmonės, yra apraizgyti įprastybės voratinkliu. Įprastybės bėgiais rieda žmonių pasaulio traukinys. Jei nebūtų įprastybės, žmonės paprasčiausiai negalėtų išgyventi, nes įsigalėtų chaosas. Įvairios atliekamos funkcijos, laikantis konvencijų, kuria žmonių pasaulio tęstinumą ir tvermę. Tačiau jei neliktų poezijos, leidžiančios į įprastus dalykus pažvelgti neįprastai, žmonių pasaulyje būtų be galo nuobodu gyventi, jame nenutiktų nieko naujo, nieko nestandartinio, nieko nepaprasto. Tačiau keisčiausia tai, jog jei neimsime domėn poezijos knygų, t. y. daiktų užpildančių lentynas, poezijos niekur nėra. Tam tikra prasme poezija neegzistuoja kaip akmuo arba arbatinukas. Įprastybės žmogus žiūri į obelį ir mato funkciją: medį ant kurio auga obuoliai, kuriuos reikia nuraškyti, o po to suvalgyti. Poetas žiūri į tą pačią obelį ir mato vaisiaus brandinimo paslaptį. Kur yra ši paslaptis? Jos nėra įprastine prasme. Jos negalima paliesti, išmatuoti, pasverti. Ši paslaptis yra įvykis, kurį galima tik įžvelgti.
Poetinis įvykis yra tikrovės žavesys, kurio gali dauguma nepastebėti. Taip yra todėl, kad poetinis įvykis nėra daiktas. Taip pat jis nėra būtinas. Negalima sudaryti sąlygų, kurios garantuotai jį iššauktų ar nulemtų. Net poetui poetinis įvykis nutinka lyg ruletės rodyklė atsitiktinai sustojusi ties laimingu skaičiumi. Nėra jokios technikos ar metodo poetiniam įvykiui prisišaukti. O jei tokie būtų siūlomi, tai nebūtų spontaniška ir būtų panašu į gudravimą. Tikrovės žavesys nutinka. Štai ką daugiausiai apie jį galima pasakyti. Ir nutinka tada, kai iškrentama iš įprastybės konvencijos režimo. Kai pasiseka į daiktus ir žmones pažiūrėti įprastybės taisyklių nesusaistytomis akimis, kai šių taisyklių nesusaistytos akys pamato pasaulio daiktų ir žmonių nepakartojamumą, jų derinių ir ryšių žaismą, kerintį savo neišsemiamomis ir į begalybę vedančiomis prasminėmis galimybėmis. Jos užkabina ir ima traukti lyg magnetas, ir tada palieki įprastybės valdas už nugaros ir eini nežinomomis nepakartojamumo pievomis. Ir jei rašai, jos dosniai atsiligina gimstančiais eilėraščiais, vaizdais ir mintimis.
Vietą, kurioje nutinka poetinis įvykis, sudaro pasaulio daiktų ir žmonių padėtys. Bet poetinis įvykis nėra jokia daiktų padėtis. Jei jį lyginsime su daiktu, tada jis neegzistuoja. Poetinis įvykis neegzistuoja, bet nutinka, ir nutinka ne kaip daiktas, bet kaip Dvasia. Poetinis įvykis yra žavesio debesėlis, sklandantis tarp daiktų ir žmonių. Dvasia nėra daiktas, todėl apie ją irgi galim pasakyti, jog ji neegzistuoja. Bet dvasia suteikia palaimintumo būseną, kurios negali sukurti daiktai. Dvasia daiktams ir žmonėms dovanoja žavesį, juos savimi apgaubdama. Dvasia yra poezija. Patirdamas poetinį įvykį poetas kraštovaizdyje įžvelgia jo Dvasią. Poezija sako Dvasią ir gimsta iš Jos. Eilės yra Dvasios liudijimai.
Yra sakoma, jog tikra poezija rašoma iš Dievo arba Dievas rašo poetu. Iš tiesų, poezijos lemtis pasaulyje yra analogiška Dievo lemčiai pasaulyje. Dievas nėra pasaulis, o pasaulis nėra Dievas. Jo negalima surasti pasaulyje. Ieškant Dievo, reikia nusisukti nuo pasaulio reikalų ir interesų. Norint atrasti Dievą ir gyventi Juo, reikia išeiti iš pasaulio. Ir nepaisant viso šito, Dievas rodosi pasaulyje per savo ženklus, per Šventumą, kuris reiškiasi žmonių poelgiuose, šventovėse ir gamtos vietovėse. Pasaulis nėra Dievas, tačiau pasaulio vietovėse nutinka Dievo įvykiai, tačiau jie nėra pasaulio. Taip yra ir su poezija bei jos įvykiais. Jos negalima išvesti iš pasaulio daiktų padėčių, ji nėra pasaulio daiktų padėtys, tačiau ji reiškiasi pasaulio daiktų padėtyse, tačiau, kaip jau buvo  sakyta, negali būti suvesta į pasaulio daiktų padėtis. Todėl vienas žmogus, žiūrėdamas į obelį mato maisto produktų šaltinį, o kitas - vaisiaus brandinimo paslaptį. Vaisiaus brandinimo paslaptis reiškiasi pasaulyje, kalba apie pasaulio sąrangą, tačiau nėra pasaulis. Tai Dvasia, kuri pasaulio daiktams suteikia prasmę. Todėl jei iš pasaulio dingtų poezija, būtų nuskurdinta pasaulio daiktų prasmė.
Poetinio įvykio dėka daiktai ir žmonės įgauna nefunkcinę ir nepragmatinę prasmę. Čia negalima neprisiminti M. Heideggerio, pasak kurio poetinė sakmė atveria esinio būtį. Šiame rašinyje būtis ir Dievas suprantami kaip sinonimai. Tad ir heidegeriškoji būties ir esinio skirtis suprantama kaip Dievo ir Jo sukurtos ir palaikomos kūrinijos skirtis. Dvasia yra vienas iš Dievo veidų. Poetinė sakmė yra poetinis įvykis, pašauktas į kalbą.
Dievas, sukūręs pasaulį, nuolat jam suteikia palaikantį įmpulsą. Taip pasaulis tveria ir nepasibaigia. Dievas yra pasaulio pagrindas. Jis tarytum laiko pasaulį savo delne. Sakant Heideggerio terminais, Dievo delnas, kūriame rymo pasaulis, yra būtis, kuri grindžia kiekvieną esinį. Poetinė sakmė, gimdama iš poetinio įvykio, išsprogdinančio įprastybės pragmatiką ir  funkcijas, leidžia išeiti į vietovę, kurioje daiktai ir žmonės atsiveria nepragmatine ir nefunkcine puse. Pastaroji leidžia įsižiūrėti ir įsiklausyti į tai iš ko kyla kūrinija.
Poetinis įvykis neatsiranda iš pasaulio, jam nepriklauso ir nėra pasaulio dalis. Tačiau jei poetinį įvykį bandome analizuoti, skaidydami į jo sudėtines dalis, tada atrandame, kad visos poetinio  įvykio dalys yra iš pasaulio. Poetinė sakmė kalba žodžiais, kurių reikšmės yra pasaulio vaizdai. Ir jei aplankysime kokią nors vietovę, kurioje buvo parašytas koks nors garsus eilėraštis, ten nebus jokios būtinybės tokiam pačiam poetiniam įvykiui atsirasti. Poetinis įvykis negali būti suvedamas į jo vietovę, nors tos vietovės faktūra gali įeiti į poetinį įvykį. Poetinis įvykis atsiranda iš niekur. Šį „niekur“ vadinkime Dvasia arba Dievu. Poetinis įvykis atsiranda iš Dievo arba Dvasios, nutikdamas vietovėje šiapus. Tačiau svarbu ir tai, jog jis nėra vietovės šiapus dalis. Kitaip poetinius įvykius nukakę į tą vietovę rinktumėme kaip grybus po lietaus.
Kadangi poetinis įvykis kristalizuojasi prasmių įvairovės žaisme, tai poetinis įvykis prieinamas tam, kurio žiūra sugeba išlaisvinti prasmių įvairovės žaismą. Tačiau prasmių įvairovės žaismas dar nėra poetinis įvykis. Juo yra prasmių įvairovės žaisme užsimezgusi prasmių dermė. Tik kai prasmių žaidžianti įvairovė virsta prasmių mazgu, poeto galvoje iš žodžių užsimezgant sakiniams, išreiškiantiems prasmių įvairovės žaismą, tuomet gimsta poetinis įvykis.
A. Badiou, heidegerinės tradicijos tęsėjas, sako jog poetinis įvykis atveria pasirodymo ir pasislėpimo dramą. Poetinė prasmė blyksteli įprastybės nuobodulio ir mašinalumo horizonte, jį išsprogdindama ir atverdama neišsakomybės žavesį, kuris poeto yra įviliojamas į kalbą. Tačiau šis neišsakomybės žavesys vos tik pasirodęs pasislepia, vėl užleisdamas vietą įprastybės karalijai. Poetinį įvykį galima lyginti su saulėlydžio ir po prietemos pievas bėgiojančių vienišų švieselių - žaltvykslių stebėjimu. Saulėlydžio drama yra Šviesos pasislėpimo ir tamsos įsiviešpatavimo vyksmas. Poetinis įvykis įprastybės fone analogiškas bėgiojančiom žaltvykslėm nakties fone. Tačiau žaltvykslės taip nejaudintų vaizduotės, jei jos nebūtų vienišos švieselės nakties ordų akistatoje. Ir poezija neturėtų savo galios jei neviešpatautų įprastybė. Tik įprastybės akivaizdoje pasimato tikroji poezijos prasmė ir paskirtis. Poezija suteikia galimybę pamatyti nepragmatinę, bet Dievišką žmonių ir daiktų prasmę, ji teikia deguonį, kurio prisikvėpavę galime nerti į tvankias įprastybės valdas ir ten išgyventi.
2009-07-31 16:22
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-12-03 20:15
latentic
Įdomu
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-05 00:25
Kokso Kola
nu achu**iet...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą