Atgal į byrančią vaikystę

Prikėliau mūsų juoką iš šaltų žiemos speigų,
Vaikystės šypsenas ištraukiau miegui iš nasrų.
Į praeitį vėl klupdamas skubu,
Delnuose nešdamas prisiminimą užburtų naktų.

Prisiminimai traukiniu vaikystėn grįžta,
Aš pavargusiom mintim molbertą bėgiuose statau.
Dedu ant tavo veido juodą kalkę
Ir rausvą šypseną baltam lape paišau.

Man sapnuose tave palietę pirštai lūžta,
Subėga šypsena į rausvą vyno taurę.
Atgal į detales širdies dėlionė dūžta,
O balsas tylomis išsliūkina ir vienišas ant stogo kaukia.

Pašėlsta tviskantys akių žibintai,
Ir bėga stebuklingom gatvėm. Netikrom.
Čia juos uždaro meilės labirintai,
Ir lieka tik naktiniai nemigos paminklai.

Ir akys kaip gėlių kotai į lietų panarintos linksta,
Beviltiškai jos ieško tavo veido atspindžių,
Neradę gręžiasi žemyn, kol juodume pradingsta.
Ir per balas aš bėgu vienas, išgąsdintas nublukusių veidų.