„Vėlei“

Akligatvy siauram
sparnus pakėlęs
išglosčiau nebūties šešėlį
toks šelmis
žvelgia į svajas
burkavimą užuodžia
į dausas paleidžia vėlei
sparnuotą prieblandos šešėlį
kas
ar jūs ar mes
pasklidom juoku į marias
kai Dievo padangtėj tirštėjo
neištartas
tačiau sučiauptas lūpom
„vėlei“