Meditacinės metamorfozės

Judi
beprotiškai
rankom ir kojom
vartydama chaosą
pasaulio
šalia tavęs
o gal jau tavyje
deja jis jau ne tas
kuris kadaise buvo
tarytum sapnuose
numirė dienos tos
pakankamai neišgyventos
laimės mirksniai, virpsniai
valandos ir žvilgsniai
nepakeltų akių
tarsi liepsna
kuri t.. aip degina
mintis ir kūną
bei galvą slegia
jog visa tai tik praeity
toji akimirka beliks
neiššifruota
besiblaškydama lyg
ta kadaise užslėpta mintis
nepasakyta žodžiais
bet judesiu raiškiu prabilus 
muzikos garsuos tyliuos -
tačiau jau nesupras
kaip reikiant deja
niekas nieko -
o dieve, kaip tvanku
čianai ir karšta
ir baisiai trūksta oro
viltingai kūnų
judančių sūkuryje 
bet štai staiga
sustoja tavo kūnas
jau pavargęs
nuo monotonijos klaikios
ir nori tart kažką svarbaus
tačiau užstringa balsas -
nes muzika tranki prabyla
virš galvos
ir krenta paukščiai
pakirstais sparnais
iš viršaus
ir klumpa kojos
veidrodiniuose veiduos..