Esė žemiškosios Trejybės tema...

Susirasti tokį, kuris būtų mielas širdžiai, kurio buvimui šalia nesipriešintų tavo sveikas (na, turbūt ir nebūna sveikesnio už nuosavą) protas, ir tokį, kurį pamatę tavo artimieji alpėtų: „Kaip pasisekė mažylei! “ „Aš visą gyvenimėlį su tuo latru vargau, tai bent mano aukselis turės GYVENIMĄ. “ „Ech... kad man dar taip... “

Sugrįžki, jaunyste,
Alyvom sužydėk.
Tavęs aš ilgiuosi –
Sugrįžk ir paskubėk!

Štai jums ir užduotis. Surask dabar tą vieną trijuose asmenyse. Užduotis, kaip čia pasakius... OHOHO. Metai nelaukia, o jo kaip nėra, taip nėra... Ir nereiškia, kad neieškota, ir nereiškia, kad nėra pretendentų... ir dar kiek... bet vis ne šitas. Kuo aiškiausiai jaučiu, kad tikrai ne šitas...
Štai klasės draugė išleisdama savo trylikametę dukterį į diskoteką su savuoju jau ir apie anūkus svaičioja: „Ech tėvai (o, tas vargšelis dar ir porą metų jaunesnis), tėvai, senstam... netrūks vyresnioji... “ Kur jau čia ji truks. Dabar jaunimėlis anksčiau bręsta. Tai jei jau mamytė nuo penkiolikos medų kopinėja, mažoji garantuotai tiek nelauks... Va, kaip sekasi....
Ir kaip tą „tėvą“ RADUS? O ir pasirinkimas kuo toliau, tuo labiau... Kaip čia pasakius... Kaip ten apie tuos, laisvus, retėjančiu pakaušiu, vyrus sakoma... Et, nesvarbu, dabar visai kiti laikai. Karjera, nuosavas būstas, gera mašiną, vila kurorte, na, o paskui, taip, maždaug apie penkiasdešimtmetį (o ką, vyrui pats žydėjimas) ir apie bobelę, persiprašau, mergelę pagalvosim... Na, o dar šiek tiek su jaunąja patele po vakarėlius pazujus – jaunyste pasidžiaugus, galima ir apie pabiručius pagalvot. Ir štai ateina toks link šešiasdešimtmečio artėjantis „pacanas“ savo žmonelei padėti gimdyt. Tai seselės duoda suprasti, kad maždaug, dieduk, vaiko tėvą geriau atvesk. O jis ką: vienas trijuose asmenyse: vyras, tėvas, senelis – didžiuojasi.
Bet ne tokių trejybių tiek laiko ieškota. Ne apie tokias čia mes...