Rašyk
Eilės (73313)
Fantastika (2191)
Esė (1496)
Proza (10348)
Vaikams (2513)
Slam (49)
English (1109)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Ji biausiausiai nekentė tos moters balso. Ne, turbūt ne balso, o tų piktų minčių, kurios liedavosi su spengiančiu balsu. - Kaip sunku, kai tiek bėdų gyvenime užklumpa tave vieną. Slegia pečius, eini kaip ubagas per pasaulį ir vietos nerandi. Bet tu juk dar vaikas. Dieve, kiek tu daug nesupranti. Dar suprasi.

Marijai buvo devyniolika. Ir ji daug ką puikiai suprato. Suvokė. Žinojo ir jai padėjo jos nuojauta. Mergina nebuvo kalta dėl to, kad jos prigimtis jautri, kad jai gaila buvo senos daržinės prosenelių sodyboje. Kad jai praėjusią vasarą neapsakomas graudulys maudė širdį, kai mergina stebėjo saulę, besileidžiančią į rūku apsiklojusį ežerą. Akyse ji regėjo savo senelės motiną. Maža mergaitė, jai užteko viso jos pasaulio - šitos sodybos, kad užaugtų tvirta ir stipri moteris. Iškentusi karą ir užauginusi dvylika vaikų. Marija tą vasaros vakarą stovėjo ant kranto ir pasikūkčiodama verkė. Jai buvo gaila prosenelės, senelės. Ir savęs, kad ji išmoko pykti. - Negi aš jau turiu užaugti. Gal jau per vėlu. Gal amžiais liksiu tokia vaikiška.

Toji moteris - Marijos teta. Tolima moteris su svetimais žodžiais, jie tie patys, tik jos lūpose jie skambėdavo kitaip. Įgydavo kitą rekšmę, nekeisdami formos. Marija mastė, - kodėl daugeliui senų bobų atrodo, kad gyvenimo paragavęs žmogus yra tas, kuris gyveno prieš šimtą metų. Daugybė kilometrų suvaikščiotos dienos, bemiegės naktys sunkiai slaugant pasiligojusius artimuosius, galvijų bandos. Visa tai kūno ištvermė. Bet žmonės buvo ramūs. Juk jie saugūs buvo, arba bent tokiais jautėsi. Marija žinojo, kad dabar jaunas žmogus turi semtis stiprybės iš neapčiuopiamybės. Ko nematai, bet jauti, arba turi tikėti. Ne, tai ne Dievas. Dabar žmonės nebetiki juo. Tiki tik savimi. Ir Visata. Mergina atminė užvakar matytą porelę. Jie laikėsi už rankučių ir ramiai šnekučiavosi. Marija nugirdo kelis jų žodžius: - Davai, pasikepsim šašlykų sode, pakviesim (tą ir aną), pabūsim ir rytoj galėsim grįžti namo. Girdi, ką sakau? Meile? - Nu girdžiu nu. Kvaiša tu, šiandien kašį rodo. Tu galėsi eit kur nori.

Marija žino, kad panelei reikėjo daug stiprybės nuryti kartėlį. Nes ji ir toliau šypsojosi. Liūdnos akys, bet mylinti širdis. Kaip gaila, kad dabar meilė laisvesnė nei bet kada. Tyla. Vienintelė ji suteikia vilties meilės iškamuotai širdžiai išlaikyti kitą širdį šalia. Širdį, kuri dar tik ieško. Arba rado. Save.
2009-07-28 19:07
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-28 20:53
kitaip
Nuostalgiškos, bet šiaip lyg ir nieko, šios ištraukos.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą