Vieną rytą atsibudęs
Aš Karalienę pamilau.
Kavos puodelį atsigėręs
Sau tyliai tyliai pravirkau.
Ak, Karaliene Vandenų,
Kalnų ir Žydrojo Dangaus!
Tavęs aš niekur nerandu,
Tavęs ir žvilgsnio to meilaus.
Sermėgą apsivilkęs, kurpes
Geležines apavęs-
Į pasaulį platų išėjau...
Priėjęs sankryžą Akropolio
Sustojau...
„O, ačiū Dievui“ sušukau.
Netoli namų gimtųjų
Aš Karalienę sutikau.