šiukškų dėžė- tema klp 800 m.

Didelis žmogus sėdi ant mažosios valties- “Meridiano” krašto. Jo ilgos kojos žaliąjame veidrodyje nuvilnija bangomis ir tolumoje ištirpsta vandeny. Miesto reprodukcija- upė, jau aštuonis šimtus kartų nešusi saulėtuosius rudens žiedlapius, atrodo dar ilgai nereikalaus restauracijos. Pavydu, ypač tada, kai daugelis iš mūsų taip norėtų pasikeisti, bent trumpai žvilgterėti į ateitį. O ką daryt? Pavydime. Ir tu, ir aš, ir senieji elgetos ant tiltų, ir tie keisti jauni žmonės (juk žinai, mūsų laikais jaunimas buvo “kitoks”...), nėščios moterys, į laikrodžius laukime žvilgčiojantys vyrai, mergaitė nušvitusiu veidu (ji ką tik rado kažkokį blizgutį ant žemės), seni žvejai prisigėrę pigių cigarečių kvapo.
Reklaminės iškabos byloja apie keptuves su 17-tuoju jausmu- meile(tokia tatai evoliucija nuo 6-tojo jausmo-nuojautos), durų skambučius, kurie kartu žino 365 kiaušinienės receptus(kiekvienai metų dienai, net keliamaisiais metais) ir išveda šunį pasivaikščioti. Viskas taip kaip turi būti- laikas brangus daiktas. Turbūt todėl, kad beveik kiekvienas stengiasi jį vieniokiu ar kitokiu būdu nupirkti. O jis juokiasi žiūrėdamas į mus nuo savo valties krašto ir neparsiduoda. Pikta.
Taravos Anikė ironišku žvilgsniu, monaliziška šypsena ir spjūviu į fontano vandenį pasveikina dar vieną dieną: sunku tiek laiko stovėti tiesiai ir stebėti į teatrą einančius žmones. Kas nors, kada nors galėtų į spektaklį nusivesti ir ją. Kad ir tas akmeninis jaunuolis- žvejys- nuo kito Danės kranto. Repertuarą ji žino mintinai, galite paklausti jos pačios, jei nebijote skvarbaus žvilgsnio. Galbūt ji norėtų prie jūros? Juk, turėtų būti sunku gyventi Klaipėdoje niekad jos nemačius ir vasara girdėti iš Smiltynės grįžtančiųjų balsus arba stebėti besikečiančias madas. Juk ji irgi moteris, turiu pastebėti- daug mačiusi, žavinga moteris. Vasaros pradžioje tyliai niūniujanti džiazą...
Mažvydas irgi niūniuotų, tačiau... jo mokyklėlę jau perėjo tiek žaliaplaukių moksleivių, kad pamokslininko jau niekas nebestebina. Audio sistemos įsigyveno net jo akmeniniame kūne. Pasiklausyti pamokslų vakarais susirenka kelios pagyvenusios moterys, kurios per nepaliaujama batų kaukšėjimą, mašinų, lėktuvų ir kitos technikos ūžesį visvien nieko neišgirsta. Didmiesčio muzika.
Didysis žmogus stebi blyksinčias iškabas vandens filme. Filmas gana įdomus, siužetas paprastas, veiksmo daugėja geometrine progresija, tol, kol blyksejimas liaujasi ir iš uzh naujų namų išlenda saulė... Draugė Anikė turbūt ir vėl spjaudosi. O didysis žmogus žvilgteri į savo “digital electronical super unbreakable water resistant unbelievable” laikrodį su mp3 grotuvu ir mobiliuoju telefonu viename, išsitiesia ir neria vandenin, žaliojo miesto veidrodžio atspindys trumpam susimaišo su vandeniu ir tūkstyje paskendusių krištolo rutulių trumpą sekundę sužiba ateitis... nors... gal tai tiesiog pamestu laikrodžių ciferblatuose atsikartojanti saulė?

Tą pačią dieną, senis žvejys, po ilgų nevaisingų žvejybos metu, pagavo pirmąjį laimikį- stebuklingą plekšnę, niūniuojančią džiazą. Apakintas stebuklo ją paleido, todėl nebeišgirdo, kaip joje suveikė autoatsakiklis ir žadintuvas.