Nekenčiu tavęs... ir myliu

Aš ateisiu...
Tyliai... Naktį...
Tu miegosi... Sapnuosi...
Pabučiuosiu tavo šiltą skruostą,
Suvilgysiu bučiniu karštas lūpas,
Nepabusi...
Senas patefonas,
Gros tą pačią melodiją,
Kurios taip nekenčiu!..
Nekenčiu, nes ji primena tave,
Nekenčiu, nes tu man ją dainuoji,
Nekenčiu ir tavęs,
Nekenčiu ir pati sau meluoju...
Tikiuosi tu nepabusi...
Niekada...
Miegosi, sušalsi, sustingsi į akmenį...
Koks ir visad buvai:
Šaltas... abejingas... mylimas ir visad nelaimingas...
Tikiuosi tu mirsi!..
Susitiksim ten...
Kažkur... kaip nors... kada nors...
Bet nesitikėk, kad tada vėl tave bučiuosiu,
Tai buvo paskutinis meilės lašas,
Iš mėlyno puodelio,
Kur ryte gerdavai kavą ir skandindavai mane…
Nekenčiu tavęs...
Nekenčiu ir myliu...
Klykia širdis tau į ausį...
Tu miegi...
Negirdi...
Saldžių sapnų...
Aš išeinu...