Rašyk
Eilės (73344)
Fantastika (2194)
Esė (1496)
Proza (10364)
Vaikams (2517)
Slam (49)
English (1113)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Andrius patyliukais sukikeno, kai giliai už šiukšlių konteinerio užčiuopė „Troinoi“ buteliuką. Vis dėl to Vaska su savo kompanija jo nerado. Atsisėdęs tiesiog ant šaligatvio plytelių, nugarą atrėmęs į sieną, vyriškis atsuko dangtelį ir nurijo kelis gurkšnius ugninio skysčio. Po dienos vargų pagaliau atėjo palaima. Besileidžainčios saulės spinduliai ir „Troinoi“ maloniai šildė.  Nugėręs dar šiek tiek buteliuko turinio, Andrius pradėjo nirti į lengvą snaudulį. Šiluma pasklido po kūną, skauduliai nutolo. Vyriškis nusišypsojo lūpų kampučiais, laukdamas tos akimirkos, kai snaudulys pavirs miegu. Vasaros naktys šiltos, galima užmigti ir taip – prie šiukšlių konteinerio.
Staiga saulės spindulius kažkas užstojo. „Tikriausiai policija... “ – pamanė Andrius ir susiraukęs pažvelgė aukštyn. Netoliese stovėjo du gana stambūs vyrai. Nieko konkretaus įžiūrėti nepavyko, nes už jų nugarų esanti saulė teleido įžvelgti siluetus.
– Šitas? – tarė kažkuris iš atėjūnų dusloku balsu.
– Taip, – patvirtino antrasis, – šitas.
– Ir kokia iš jo nauda? Jam tik keturios savaitės belikę – pažiūrėk kokį brudą jis geria.
– Reikėtų sakyti ne brudą, – atsiduso nepažįstamasis, – o nešvarumą. Tačiau šioje situacijoje labiau tiktų terminas skystimas, gal net šlapimas.
– Nesvarbu.  Geriau paaiškink, kam jis tau reikalingas?
– Šikšnosparnažmogis turėjo Robiną, Frankenšteinas turėjo Igorį, o aš turėsiu  Andrių.
– Gali jį paturėti, tačiau nesuprantu, kodėl būtent jis?
– Turbūt nepatikėsi, – pakiliu balsu tarė antrasis atėjūnas, – bet Andrius turi trisdešimt metų pedagoginės praktikos...
– Vajėzaumarija! – šūktelėjo dusliabalsis. – Kam tau toks psichas?!
– Jis puikiai išmano abi puses, – vis dar pakiliu tonu ištarė antrasis. – Kaip supranti, man tokio supratimo reikia kaip oro!
– Et, – burbtelėjo pirmasis, – turėkis, kad taip nori. Bet įspėju, jei nebus pažangos – kirsiu jį po keturių savaičių. Man reikia laikytis nustatyto grafiko.
– Eeeee... Vyrai, – suvapėjo Andrius, – jūs klijus uostote? Aš jų neturiu, jei norite, „Troinoi“ dar šiek tiek liko...
– Ir tam bomžui žymiai geriau būtų, – griežtai tarė pirmasis nepažįstamasis, – jei per tas savaites aš jo nesutikčiau.
– Ne bomžui, – atsiduso antrasis, – o valkatai ar benamiui...
– Tu jau dabar pradedi mane knisti!
Vienas vyriškio siluetas išsisklaidė kaip dūmas. Andrius sumirksėjo ir pažvelgė į butelį. „Tikriausiai Vaska bus įpylęs į odekoloną skalbimo miltelių. “ – nuliūdo jis.
– Eime, – tarė likęs nepažįstamasis. – Neturime laiko drybsoti.
– Niekur aš neisiu, – užprotestavo Andrius. – Nenoriu!
– Dabar jau ne tu tai sprendi.
Akimirksniu išnyko viskas. Siena, į kurią rėmėsi Andrius. Konteineris, už kurio dažnai slėpdavo savo odekolono atsargas. Išnyko ir „Troinoi“ poveikis. Vyriškis suprato, kad toks blaivas dar niekada nebuvo. Akimirką nebūties pakeitė netikėtas vaizdas – Andrius nesuvokė, kaip prieš jo akis atsirado lentynos su knygomis. Atrodė, kad jos tęsėsi  iki begalybės. Nupoliruotos juodo marmuro grindys atspindėjo bibliotekos turtus ir Andrių. Šis pasijuto tarsi stovėtų ant savęs begalinėje erdvėje.
– Sveikas atvykęs į mano kuklų būstą!
Už nugaros nuskambėjęs jau pažįstamas balsas priklausė vyriškiui, kuris nebuvo toks stambus, kaip pasirodė anksčiau. Iš pažiūros jam galėtum duoti šiek tiek daugiau nei dvidešimt metų. Išvaizda priminė gana neblogai besimokančio studento: nebuvo vėjo perpučiamas, kaip pirmūnas, tačiau su sportu tikrai ne dažnai susiduriantis.
– Kas tu? – išspaudė Andrius.
– Aš – Žargonas.
– Čia tavo nikas? – susiraukė vyriškis.
– Ne nikas, o pasaulinio žiniatinklio slapyvardis, – pataisė jaunuolis. – Tačiau aš tau pasakiau savo tikrąjį vardą.
– Ką tavo tėvai vartojo, kad tokį sugalvojo?
– Sunku pasakyti, – susimastė Žargonas, – tačiau labai tikėtina, kad nieko. Bet pirmiausiai tau reikia suteikti padorią išvaizdą, tuomet pakalbėsime rimčiau.
– Tu nori žiūrėti, kaip aš persirenginėju? – pasibaisėjo Andrius.
– Keliauk į savo apartamentus, – jaunuolis mostelėjo link durų, – ir susitvarkyk.
Andrius pažvelgė nurodyta kryptimi. Jis galėjo prisiekti, kad toje vietoje prieš akimirką buvo lygi siena. Gūžtelėjęs pečiais vyriškis atvėrė duris ir įsmuko vidun. Prieš akis atsivėręs vaizdas jį nustebino. Stilingai įrengtas nedidelis butas. Viskas, ko reikia gyvenimui, ir jokių nereikalingų daiktų. Kur eis Andriuis ilgai nesvarstė – jis protekine pasileido link vonios. Įpuolęs į patalpą apsidairė. Čia buvo tai, ko jis  norėjo – prieš veidrodį stovėjo kvepalų buteliukas. Pasičiupęs jį drebančiomis rankomis (tikriausiai krikščionis panašiai laikytų šventąją Gralio taurę) benamis nusuko dangtelį ir susipylė visą turinį sau į gerklę. Žymiai geriau nei „Troinoi“! Poveikis buvo žaibiškas – galva apsvaigo, kojos sulinko ir vyriškis drėbėsi ant grindų.
– Po perkūnais! – šūktelėjo į apartamentus įėjęs Žargonas.
Andrius jam nusišypsojo – net jei dabar jį išmes, bent bus išgėręs kažko rimto alkoholinio. Staiga girtumas dingo kaip nupūstas. Vyriškis nepatenkintas sumirksėjo ir atsistojo. Jaunuolio akys svaidė žaibus, tačiau jis nieko neištarė tik suplojo rankomis. Andrių nežinoma jėga bloškė į dušo kabiną. Net nespėjus susivokti užsitrenkė durys, išnyko skarmalai, ir iš viršaus smogė vandens čiurkšlės.
– Patariu nusiprausti pačiam, – atsklido ledinis Žargono balsas, – nes galiu iš kabinos padaryti kažką panašaus į automobilių plovyklą su šepečiais. Drabužius rasi spintoje.
Andrius, vis dar nesuvokdamas, ką suvartojo, kad jį kankina tokios haliucinacijos, padarė kaip lieptas. Nusiprausė, tarsi ruoštųsi dalyvauti konkurse „Švariausias pasaulio žmogus“. Spintoje rado sukabintus vienodus klasikinio stiliaus švarkus, baltus marškinius, juodas kelnes. Apsirengęs ir pažvelgęs į save veidrodyje jis pamanė, kad primena bibliotekininką. Negi likimas lėmė tapti tokia nuobodybe?
Išėjęs iš apartamentų Andrius išvydo Žargoną, sėdintį prie nedidelio stalelio. Kiek padvejojęs priėjo artyn ir atsisėdo ant laisvo krėslo. Jaunuolis, kelias sekundes stebėjęs žmogų,  ištarė:
– Tikiuosi, man daugiau neteks matyti tavęs šitaip išsidirbinėjančio?
– Kas tu toks, kad man nurodinėtum? – piktai burbtelėjo Andrius.
– Aš – Žargonas.
– Tiek jau girdėjau, bet iš kur tu ir ką darai?
– Kai susikuria koks nors tikėjimas, ir susiburia pakankamas skaičius pasekėjų, atsiranda dievybė, jų garbinama asmenybė. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Aš esu Kalbos švarumo brolijos dievas, besirūpinantis kalba. Čia mano erdvė, mano pasaulis, mano visata. Čia galiu viską sukurti, viską kontroliuoti.
– Psichas, – sumurmėjo vyriškis. – Didybės manija apsirgęs psichas...
Žargonas tik šyptelėjo, ir greta stalelio esanti siena ėmė judėti. Dalis jos pasislinko link pašnekovų, susiformavo įduba, ir po kelių akimirkų netoliese jau stovėjo židinys. Jame tarsi iš niekur atsirado kelios malkos, ir suspragsėjo liepsna. Krėslas, ant kurio sėdėjo Andrius, įdubo, atlošas atsilenkė ir vyriškis pasijuto sėdįs fotelyje.
– Reikės daugiau fokusų, – pasidomėjo jaunuolis, – ar patikėsi mano žodžiais?
– Net jei patikėsiu, – drebančiu balsu ištarė Andrius, – kas bus?
– Aš turiu rūpintis kalbos švarumu. Tu turi talentą pastebėti klaidas. Ir tu gali susekti tuos, kurie kalba netaisyklingai, vartoja barbarizmus... Žodžiu, gali tapti mano didžiausiu pagalbininku.
– O kas man iš to? – susiraukė vyriškis.
– Puikus gyvenimas. Galėsi gauti beveik viską. Gali būti, kad pats tapsi tikėjimo objektu, kas tau suteiks galių, o gal net leis turėti savo erdvę. Aš dar jaunas dievas, todėl visų subtilybių nežinau.
– Na, o kaip aš ieškosiu tų nusidėjėlių? Lakstysiu po miestus ir skambinėsiu tau?
– Ne, tau paprasčiausiai užteks pagalvoti apie klaidas ir tu pajausi kas ir kur jas daro.
Andrius pagalvojo apie keiksmažodžius ir jam prieš akis iškilo prieblandoje paskendęs kambarėlis, kuriame prie stalelio sėdėjo du vyriškiai. Jie kalbėdami keiksmažodžiais dalinosi kažkokius miltelius ir pinigus.
– Štai, – šūktelėjo Žargonas, – matai, kaip lengvai viskas pavyko! Lekiu į pirmąją savo užduotį!
Jaunuolis pasišokinėdamas nulėkė link žibančio sidabrinio rato, nupiešto tiesiog ant marmurinių grindų. Andrius net mirktelėti nespėjo, o Žargonas jau pranyko.

*****

Žargonas drąsiai atidarė purvinas duris ir žengė į patalpą. Prie stalo sėdėję vyrai nustebę pažvelgė į jį.
– Aleksai ir Steponai, – tarė jaunasis dievas, – aš atėjau pranešti, kad jums nebegalima darkyti kalbos. Jūs prišnekėjote visko, kas tik ant liežuvio užplaukė. Visus kitus žodžius jūs tarsite gerai pagalvoję. Jūs pradėsite kalbėti gražiai ir taisyklingai, jei išsiplausite burnas šiuo muilo gabalėliu. Jums tereikia prasižioti, jei sutinkate.
Vyrai išsproginę akis spoksojo į svečią. Tuomet susižvalgė tarpusavyje, ir vienas tarė:
– Nežinau, iš kur šitas lochas atsirado, bet jis mane diorgina.
– Jo ble, dar jis mentus gali prišaukti. Užlenkiam tą gaidį!

*****

Kai sidabriniame žiede pasirodė Žargonas, Andrius, tiesiogine to žodžio prasme, privarė į kelnes. Jaunuolio veidas atrodė liūdnas. Jei tiksliau – pusė veido. Kairė galvos pusė kažkur buvo dingusi, atidengdama visą turinį. Krūtinėje matėsi kelios šautinės žaizdos, viena ranka keistai kabojo ir lankstėsi taip, tarsi joje būtų atsiradę pora papildomų sąnarių.
– Nesijaudink, – sugargaliavo Žargonas, – tuoj viskas atsistatys.
Andrius suinkštė ir nualpo.

*****

Andrius drebėdamas žiūrėjo į Žargoną. Nepadėjo nei tai, kad atsigavęs jis pamatė jau normalų veidą, nei tai, kad dar kartą išsimaudė duše. Bandė jis ir ledinį vandenį, bandė ir karštą, tačiau drebulys niekur nenorėjo pradingti. Žargonas neleido gerti nieko alkoholinio, nors kažin, ar tai būtų pagelbėję.
– Tttt... tai tu... nemirtingas? – išlemeno Andrius.
– Sąlyginai – taip, – susimąstė jaunuolis. –Fiziškai manęs užmušti neįmanoma. Tiksliau pasakius, fizinio kūno mirties akimirką aš atsiduriu čia. Jeigu išnyktų visi manimi tikintys žmonės, išnykčiau ir aš. Žinoma, jei nebūčiau neseniai atsiradęs dievas, galėčiau egzistuoti ir be tikinčiųjų. Norėdamas to pasiekti, turėčiau surasti tą, kuris atsakingas už absoliutaus nemirtingumo suteikimą. Siaubas, kiek aš kalbu. Tikriausiai mirties poveikis.
– Gal nori išgerti? Vonioje yra visai nieko kvepalai...
– Sakiau, kad nedarytum nesąmonių! – akimis sužaibavo Žargonas.
– Na, kaip nori...
– Klausyk, surask man pradžiai ką nors lengvesnio, kad apšilčiau, po to imsiuosi ir tų dviejų...
Andrius susimąstė. Kokie nors švelnesni keiksmažodžiai... Prieš akis iškilo gauja šešiamečių, aptarinėjančių, kurios kaimynės krūtys didesnės. Ne, netinka – dar Žargoną pedofilija apkaltins. Barbarizmai. Atsirado  vaizdinys – autoservisas su keliais mechanikais. Ne, šitie dievuką su pompa išprievartaus ir padanga užmuš... Archaizmai. Pasirodė pensininkai, aptarinėjantys politinius įvykius. Ne, negalima senolių skriausti – juk nekalti, kad laikrodį dziegorium vadina... Kokios dar gali būti klaidos? Staiga Andriui prieš akis nei iš šio, nei iš to pasirodė mergina. Ji sėdėjo prie stalo, kramtė morką ir kažką nesuprantamai murmėjo. Žargoną siųsti pas merginą? Ne... Bet... Hmmmm... O gal jis nukeliaus, pamatys ją, susižavės, įsimylės, pasimylės ir paliks Andrių ramybėje? Sulig šia mintimi vyriškis nusišypsojo. Šypsena dar praplatėjo, kai prisiminė, kad kažkur už knygų lentynų matė barą.

*****

Žargonas atsargiai pravėrė duris ir besidairydamas aplink įsmuko į kambarį. Morką kramtanti mergina įtariai jį stebėjo.
– Kristute, – tarė jaunasis dievas, – aš atėjau pranešti, kad tau nebegalima darkyti kalbos. Tu prišnekėjai visko, kas tik ant liežuvio užplaukė. Visus kitus žodžius tu tarsi gerai pagalvojus. Tu pradėsi kalbėti gražiai ir taisyklingai, jei išsiplausi burną šiuo muilo gabalėliu. Tau tereikia prasižioti, jei sutinki.
– Tsu itskrypėlis? Ir its viso kap tsu tia atsiradai?
– Aš – Žargonas. Kalbos švarumo brolijos dievas.
– Depilas tsu!
– Na, jei nenori pati išsiplauti burnos, – liūdnai atsiduso Žargonas, – ją išplausiu aš.
– Itsgama tu, depilas, lopedats, – šūkavo mergina traukdamasi tolyn nuo dievo, – fau ten its kur atiradai! Neimtsiu ats nieko i purna!

*****

Andrius jau buvo pasiekęs barą ir net išsirinkęs butelį, kurį norėjo atsidaryti, kai grįžo Žargonas. „Kažko labai jau greitai jis parsirado. “ – pagalvojo vyriškis. Pamatęs jaunąjį dievą Andrius buvo nustebintas. Labai, bet ne tiek, kad prikrautų į kelnes. Jam tik iš rankų iškrito butelis ir sudužo ištaškydamas brangųjį skystį ant grindų. Tikriausiai, jei ne piktas Žargono žvilgsnis, buvęs benamis būtų puolęs ant kelių ir ėmęs laižyti gėrimą nuo marmuro. Na, ir morka, įkišta pro vieną jaunuolio ausį ir išlindusi pro kitą, kiek trikdė.
– Nuo šiol tu man sakysi, – suurzgė Žargonas iš galvos išsitraukdamas daržovę, – kur  mane siunti.
– Jei taip nori...

*****

– Aštuoni treninguoti...
– Ne!
– Keturios senutės...
– Ne!
– Girtas santechni...
– Ne!
– Bet jis vos pajuda...
– Ne!
– Nieko taip nebus, – atsiduso Andrius. – Tau reikia keisti metodiką. Iš trisdešimties atvejų sėkmingo nebuvo nė vieno. Net su senute nepavyko...
– Ji turėjo milžinišką pistoletą! – tiesiog išrėkė Žargonas.
– Esmės tai nekeičia, – kaip kirviu nukirto dievo padėjėjas. – Reikia keisti metodiką. Man pradeda atrodyti, kad šansų tu turėtum tik su lavonais ir komoje gulinčiais, bet jie nekalba.
Kalbos sergėtojas kelias sekundes žaibavo akimis ir gniaužė kumščius. Galiausiai jam teko pripažinti, kad pagalbininkas yra teisus. Žargonui žengus link sienos, joje susiformavo durys. Priešingai nei buvo įpratęs matyti Andrius, šį kartą dievas pro jas nežengė, o pasibeldė. Praėjus kelioms akimirkoms durys prasivėrė. Už jų stovėjo aukštas ir stambus vyras. Jis neatrodė itin patenkintas sutrukdymu.
– Na, kas nutiko? – Nepažįstamojo balsą Andrius atpažino iš karto.
– Viskas gaunasi ne visai taip, – atsakė Žargonas, – kaip planavau.
– Kas konkrečiau?
– Na, mane gana dažnai užmuša, – diplomatiškai atsakė jaunuolis.
– Užmuša, sakai... Štai, – nepažįstamajam mostelėjus ranka, greta atsirado dar vienos durys, – užeik čia, manau, tas veikėjas tau padės.
Nepažįstamasis užtrenkė savo duris net neatsisveikinęs. Žargonas gūžtelėjęs pečiais nuspaudė rankeną.
– Gal galima ir man? – suinkštė Andrius.
– Et, koks skirtumas, – burbtelėjo dievas, – einam.
Žengęs pro duris Andrius išsižiojo. Žandikaulis atvipo ir Žargonui. Nežinia, kur jie tikėjosi patekti, bet tikrai ne į ginklų parduotuvę. Prie prekystalio stovėjo aukštas šviesiaplaukis vyras, apsirengęs kariška uniforma.  Jis nužvelgė atvykėlius ir nusišypsojo:
– Sveiki, – pasisveikino pardavėjas, –  atvykę į mano parduotuvę! Kaip suprantu, naujokai esate? – jis kiek skeptiškai nužvelgė Andrių.
– Laba diena, – atsakė Žargonas. – Naujokas esu aš – Žargonas, o čia – mano padėjėjas Andrius.
– Malonu susipažinti! Aš – Sebastianas. Ginklų valdovas. Jeigu pas mane apsilankėte, manau, turite problemų?
– Na, mane dažnokai užmuša, – burbtelėjo jaunasis dievas.
– Gal galima kiek tiksliau? – susiraukė pardavėjas.
– Na, aš ateinu pas žmogų, kuris darko kalbą. Tuomet sakau: „Aš atėjau pranešti, kad tau nebegalima darkyti kalbos. Tu prišnekėjai visko, kas tik ant liežuvio užplaukė. Visus kitus žodžius tu tarsi gerai pagalvojęs. Tu pradėsi kalbėti gražiai ir taisyklingai, jei išsiplausi burną šiuo muilo gabalėliu. Tau tereikia prasižioti, jei sutinki. “ Na, tuomet ir prasideda.
Ginklų valdovas pašaipiai pažvelgė į svečius. Staiga iš po prekystalio išsitraukęs kulkosvaidį paleido ilgą šūvių seriją į lubas ir suriko:
– Jūs, šunsnukiai, dergėte kalbą, kiek galėjote, dabar tam ateis galas! Atverkite savo srėbtuves, kad galėčiau jas išskalauti unitazų plovikliu, arba ištaškysiu jūsų smegenis!
– Kiek gi galima, – pasigirdo balsas iš viršaus, – aš medituoju!
– Aš naujoką gyventi mokau! – šūktelėjo pardavėjas. – Ir taip jau dešimt metų galėjai ramiai medituoti!
Andrius su Žargonu stovėjo išsižioję ir spoksojo į ginklų valdovą. Šis, pasidėjęs kulkosvaidį ant prekystalio, nusišypsojo ir kreipėsi į jaunąjį dievą:
– Na, dabar palygink savo įžangą su maniške. Kaip manai, kuri efektyvesnė?
– Na... – išstenėjo Žargonas.
– Tu peršovei mano grotuvą, – vėl pasigirdo balsas iš viršaus. – Kaip aš dabar medituosiu be „Twin peaks“ muzikos?
– Ramiai, – šūktelėjo Sebastianas, – nupirksiu tau naują grotuvą!  Geriau eik į tualetą, per tą dešimtmetį meditavimo turėjo daug visko prisikaupti...
– Kas ten? – išlemeno Andrius.
– Nekreipkit dėmesio, – ranka numojo ginklų valdovas. – Ten Buda siautėja.
– Bet aš negaliu taip, – pagaliau sugebėjo ištarti Žargonas. –Aš esu kalbos švarumo dievas, o ne mirties.
– Na, taip, – numykė pardavėjas, – tobulų nėra.
Delnu perbraukęs kelias dienas neskustą smakrą ginklų valdovas pasisuko į lentynas ir ėmė kuistis, visiškai nekreipdamas dėmesio į svečius ir iš viršaus sklindantį bambėjimą. Po poros minučių pagaliau surado, ko ieškojęs, ir prie kulkosvaidžio išdidžiai padėjo stambų pistoletą. Andrius su Žargonu palinko prie ginklo. Šis atrodė tarsi paimtas į mažabiudžetinio fantastinio filmo apie karus kosmose.
– Kas tai? – pasidomėjo Žargonas.
– Laukiau šio klausimo, – nusišypsojo pardavėjas, – tai mano kūrinys. Ginklas šaudo specialiomis kulkomis, kurių gale yra du elektrodai. Susidūrus su kliūtimi, jais pradeda tekėti elektros srovė. Žodžiu, elektrošokas, veikiantis nemažu atstumu. Be to, esu padaręs pilnai reguliuojamą nuleistuką...
– Ne nuleistuką, – atsiduso kalbos puoselėtojas, – o gaiduką...
– Būtent nuleistuką, – pašaipiai tarė pardavėjas. – Duosiu tau ir Enciklopedinį karinių terminų žodyną, kad nesąmonių nepridarytum. Žodžiu, gero naudojimo. Padėti niekada negaila, svarbu, kad naudos būtų.
– Ačiū! –  duetu atsakė svečiai ir pasičiupę dovanas smuko pro duris.
2009-07-26 20:54
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-04-30 18:51
Lengvai
"– Viskas gaunasi ne visai taip, – atsakė Žargonas, – kaip planavau" - na, jei jau Žargonas yra kalbos sergėtojas, tai turėtų žinoti, kad gaunasi=atsigauna, o tokioje situacijoje reikia vartoti "išiena"!;]]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-04-07 10:21
Vaikyste du kart
fainai parašyta
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-08 03:21
Loke1
cha cha.. pasijuokiau smagiai,
geras tekstas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-31 21:36
Ferrfrost
Seniai buvau pamirsus zodi Zargonas, nes jau ipratau prie kalbininku naujo zodzio Slengas.
Tikras juokas pro asaras. Veikejai labai vaizdingi. Geras juodas humoras:-D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-29 14:04
pilkė
Tikrai juokas pro ašaras... :D

Antspauduoju letena. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-27 19:43
jovaras
labai jau naivus tas žargonas bandydmas išgrininti kalbą. o visa kita... juokas pro ašaras
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-27 15:06
Ferrfrost
Puse perskaiciau ir galiu pasakyti iskart kas man sove i galva ir ka prisiminiau.
Pas mane rimtai uz sienos tevu namuose gyveno alkocholiku pora Vaska ir Jadze, tai troinoj metesi po langais. Prisiminu visokius kurjozus, kai tam Vaskai belagarecka uzeidavo, kai su medziu snekedavo ir musdavos:D Robotat, pajdu proveriu rekdavo medziui:D
Butinai perskaitysiu iki galo sau ramiai, kai busiu namie, kad galeciau demesi kurini sutelkt normaliai. Man patinka tavo humoro jausmas:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-27 10:04
St Sebastianas
Omnia_mea, dėl Žargono kalbos pritariu, čia jau reikės moralus savo redaktorei atskaityti.:) Nors šiaip manau, kad kalba liks pasivėlus.
Dėl ginklų pardavėjo kalbos, rašydamas išmečiau gabaliuką, kuriame nurodoma kaip ten su dievų tarpusavio priežiūra gaunasi. Vėliau jis niekur neįsipaišė, taip, kad mea culpa, mea culpa, mea maximus culpa.:)
Trumpinti jau netrumpinsiu - terminai spaudžia.:) Tačiau patarimu pasinaudosiu kituose kūriniuose.;)
Su klišėmis atsargiai. "Troinoi" yra optimalus kainos ir kokybės variantas. Kitus birzgalus už panašią kainą, pasak pačių bomžų, sunkoka gerti. Buvo apsvarstytas variantas ir svaiginimusi batų tepalu ar kuo nors kitu populiariu tarp benamių, tačiau kai ką atmečiau dėl egzotiškumo. Be to, man reikėjo alkoholiko, nes Žargono namuose alkoholis atrodo ne taip įtartinai kaip koks kokainas ar nesibaigiančios klijų atsargos.:)
Dėl buvusio mokytojo bomžo... Gerai, kad iš mokyklos išėjau į kitą darbą...:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-27 06:31
omnia_mea
Geras pokštas. Nors ne viskas taip paprasta su tuo kalbos švarumu ir saugojimu...

Sužavėjo: kitkis, vaizdo perėjimai, ironiški dialogai, bendra ideja.

Kabinėčiausi (siūlyčiau tobulinti):

a) Žargono kalbą reiktų atidžiau „sušukuoti“ („padarysiu kažką panašaus į“, „išsidirbinėjančio“, „pakankamas skaičius“)

Jis pastebi ne visas ginklų pardavėjo klaidas („pas mane apsilankėte“, „pilnai reguliuojamą“)

b) Trumpink, nereikia visko skaitytojui aiškinti, smagu, kaip pasaulis atsiskleidžia ir per veiksmą (labai gražiai ir lakoniškai su Betmeno ir Frankenšteinio pagalbininkais, tačiau apie save dievas kalba enciklopedijomis)

c) Klišės, klišės (jos gadina net ir sarkastišką postmodernistinę parodiją):

jei bomžas, tai troinoj
jei buvęs mokytojas, tai bomžas
jei krikščionis, tai gralis

Ir kaip būtų gerai rimtos (nekontekstinės) fantastikos...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-27 02:06
Dvasių Vedlė
hehehe..:D Geras:))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-27 00:26
St Sebastianas
Klimb, nereikia į mane kreiptis iš didžiosios - dar per daug pasikelsiu.;) Na, negi senam šventajam negalima apie savo personažus pajuokauti?:)

Aurimai, antroje dalyje paaiškės kas jis toks.:) Žinoma, jei mano redaktorė nesnaus ir laiku ištaisys tekstą.:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-26 23:54
Aurimaz
Man įdomu, kas ta kita būtybė, stovėjusi pradžioje su Žargonu, o vėliau kalbėjusi su juo per atsiradusias duris. Bene Jargonas bus? :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-26 23:54
klimbingupthewalls
kaip tai ne rašykinis Kristutė? akivaizdžiai Kitkis ten.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-26 23:53
klimbingupthewalls
retai mane sugeba prajuokinti tekstas. o Tau pavyko :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-26 23:41
Jugo_Džiova
O ar as sakiau, kad cia as apie Kristute?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-26 23:34
St Sebastianas
Kristutė - ne rašykinis personažas, o šiaip neaiškiai kalbanti mergina.:P Nesuprantu kokias sąsajas tu aptikai.:]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-26 23:29
Jugo_Džiova
Ahahaha, tiek jau pastebėjau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-26 21:36
St Sebastianas
Jugo, negaliu atskleisti informacijos apie tolimesnius siužeto vingius - už tai grėstų sušaudymas, o aš labai nemėgstu šaudyti į save.;) Išduosiu tik tiek, kad aš ne vienintelis rašykinis personažas.:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-26 21:33
St Sebastianas
Aurimai,nemanau, kad pagal apimtį kūrinukas konkuruos su originaliuoju Jargonu, tačiau gavosi nenumatytai ilgokas.:) Tikiuosi, likę gabalai nenuvils.:)

Valkai, juda ir keli kūriniai nespecializuotai auditorijai. Manau, kad sudėjęs visas Žargono dalis, pateiksiu ir kažką rimtesnio... Nors dėl rimtesnio nesu visiškai tikras.;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-26 21:30
Jugo_Džiova
Įdomu ar apie mane bus ahahahahahahahaha...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
1 2
[iš viso: 24]
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą