Polėkis

Per stepes, prerijas kalnų
Svajonių žirgas tiesiai skrieja
Neatlaikys jo ilgesys namų,
Kur žemė ir dangus vėl susilieja

Perkūnas kviečia rytmečio gaisus
Mustango kūnas tarsi kalavijas žvilga
Joksai pavojus jam jau nebaisus
Į horizontą jis įsmeigęs žvilgsnį ilgą

Po kojomis žolė lyg upė teka
Kilnojasi krūtinė iškili
Lenktynių jis su vėju lekia
Abudu žino - galas netoli

Staiga iš niekur išneria bedugnė
Juoda, niūresnė nei mirtis
O akyse teberusena ugnys
Tarsi maža dulkelė žirgas kris

Tamsoj jo šviesūs karčiai plaikstos
Širdis nustoja plakt suvis
Su mirtimi jo siela nesitaikstys
Nebematysim, ką jis dar išvys...