Tavo skruostas – mano kapo vieta

Mano laikas voratinklio gijom tvirtai apraizgytas
Stojo ten, kur pats nenorėčiau sugrįžti.
Tiksėjo ir skaičiais nubėgo auksinė rodyklė,
Paliko tik ašaros ant byrančio veido. Niekada nebandžiau jų nuryti.

Nutapyti melodiją, pagroti portretą.
Krist į viršų su inkaru rankoj, apibrėžti nuogą nakties siluetą.
Aprukusiom akim ieškoti šešėlių baltų.
Gal dėl to kaskart ir degu – juk vis dar tobulu netikrumu tikiu.

Jei tik žodžiai nutiltų, o balsas imtų kalbėti,
Jei šešėliai pavargę nurimtų, o melodija lytų lašais.
Jei... Jei tik būtum leidus tavimi netikėti,
Paskutinį kartą tave apkabinęs būčiau kitaip.

Dabar aš tik vėjas, paglostantis laiką ranka.
Tylintis vaikas, tikintis pasaką šventa.
Aš tik ašara, trokštanti tyliai numirti,
O tavo skruostas – mano kapo vieta.