Atsakymų į tai, kas pragyventa, paieškos

Vakar buvo be proto karšta. Nekenčiu karščio, nes jaučiuosi išsekusi ir pavargusi. Tuomet ir pradedu kelti egzistencinius klausimus bei ieškoti į juos atsakymų. Gulėdama lovoje ir vaikydama įkyrias muses mąsčiau apie tai, koks mano gyvenimas. Juk iki šiol neparašiau knygos apie du įsimylėjusius jaunuolius, kaip kurioje nors melodramoje. Ne viena namų šeimininkė kasdien braukia ašarą, stebėdama neteisybės kankinamą pagrindinę heroję. Vis dar neišmokau taupyti, todėl neužkasiau sode krūvos pinigų, kuriuos kada nors, kai aš būsiu beprotybės iškankinta senutė, atsitiktinai suras giminaičiai. Žinoma, jie neapsidžiaugs, nes tuomet tie pinigai jau bus tapę beverčiai. Šiuo metu aš noriu išleisti savo minimalų atlyginimą šokoladiniams saldainiams ir naujausiems, ne visuomet geriausiems romanams.
Kol kas neužauginau mergaitės, todėl neturiu galimybės jai pasiūti skudurinės lėlės – tokios kaip pasakoje apie karalaitę ant žirnio. Kas dieną sulaukiu užuominų apie tai, kad liksiu senmergė, nes studijuoju literatūrą, o ne auginu vaikus ir verdu pietus, prisiskaičiusi kulinarijos žurnalų. Aš vis dar (ne) sėkmingai neištekėjau, todėl  neatėjo nuostabioji liepos diena, kai  giminaičius nustebinsiu vestuvėmis be alkoholio, kuris šiais sunkiais laikais daugeliui padeda įsivaiduoti, kad yra geriau nei yra iš tikrųjų. Aš svajoju apie vestuves mažoje bažnytėlėje be pompastikos ir nevykusio puošnumo.
Žinoma, neuždirbau ir pirmojo milijono. Kadangi esu menininkė, tai ir blaškausi tarp kūrybos ir tikėjimo, nežinodama, kas svarbiau: prestižinis darbas, solidus milijonierius vyras ir penki gražiausi bei gabiausi vaikai, ar mažas namelis miesto pakraštyje, krūva knygų senoje medinėje lentynoje, mylimas vyras, taip pat neuždirbęs pirmojo milijono, ir kūrybinis darbas, padedantis suvokti, kad gyvenime esi reikalinga šeimai, artimiesiems, draugams, kaimynams ir visiems, kurie gyvenimą mato pro rožinius akinius, bet jų žvilgsnis krypsta ne į krūvą banknotų, o į  mažyčius atradimus ir svajonių išsipildymą.
Nemėgstu svajoti, nes tuomet ima ir nutinka kas nors netikėta: palieka artimiausias žmogus, išduoda draugė, su kuria vaikystėje statėmė smėlio pilis, užgriūva buities rūpesčiai, tuomet norisi apsigyventi kur nora kaime, auginti žirgus ir kas rytą pasitikti saulę. Juk jei manęs mieste nėra dieną ar dvi, kam nors manęs būtinai prireikia. Pripažinsiu tai malonu, bet dažnai ir vargina. Sunku išgyventi giliai viduje įstrigusią baimę, nerimą, skausmą, liūdesį, netgi džiaugsmą. Kartais atrodo, kad baimę bei nerimą aš puoselėju, auginu, laistau ašaromis, todėl gyvenu tamsiame pasaulėlyje, nerandu išėjimo iš jo. Blaškausi, kankinuosi, tačiau išeities nėra. Tokios būsenos žmogui kas dieną skauda. Ir vis labiau.
Kartais mąstau apie tai, kad norėčiau mylimiems žmonėms pasiųsti žinią apie tai, kad esu laiminga todėl, kad gimiau, užaugau, galiu būti šalia jų. Juk mes pernelyg užsiėmę. Vaikams tėvai skiria vidutiniškai 7 minutes per dieną. O juk pirmoji meilė, išsiskyrimai paaugliui svarbiau už bet kokią ekologinę katastrofą, nes tuo metu atrodo, kad gyvenimas sugriuvo kaip kortų namelis. Pasikalbėti nėra su kuo. Galbūt po kelerių metų paaiškės, kad ta meilė nebuvo tikra, nes atsiras daug šaunesnis princas, tačiau pirmoji meilė palieka gilų randą. Žaizdoms išgyti reikia laiko.
Mane taip stebina jauni žmonės, tikintys, kad bet ką pasiekti gali tobulu kūnu. Bet koks tas tobulas kūnas atsakytų turbūt nedaugelis (90/60/90?). Alinančios dietos ne pats geriausias būdas įrodinėti, kokia esi suaugusi ir gali užkariauti pasaulį. Visai kaip pasakose apie tris brolius (trečiasis iš jų būtinai kvailelis).
Aš šiuo metu norėčiau kelionės į Egiptą, naujausio modelio automobilio, krūvos ką tik išleistų romanų, kurie pastaruoju metu labai pabrango, atostogų prie jūros, mažylio išlepusio damų šuniuko ir t. t. Norų sąrašas turbūt nesibaigiantis, atrodo gyvenimas per trumpas viskam įsigyti. Bet mes pradedame gyvenimo kelią būtent nuo norų ir nė nesusimąstome, kad galbūt senutė, neturėjusi nei kompiuterio, nei mobilaus telefono, nesiuntusi mylimajam trumpųjų žinučių, neatostogavusi Kanaruose, išsaugojo daug daugiau – prisiminimus, meilę šeimai, tikėjimą Dievu, begalinį atsidavimą žemei, kurioje gimė ir galų gale atguls amžinojo poilsio. O mes dažnai nebeturime vertybių, nes vertybių skalė tuščia. Nežinome, kurią vertybę pasirinkti pirmiausia. Dieve duok, kad tai nebūtų pinigai. Nes tuomet mūsų gyvenimas toks tuščias ir nieko vertas. Tuomet aš nežinau, kodėl gyvenu.