Arbata

Kai viską pasiglemžia sutema,
Traška šių namų stiklinės dvasios.
Ar bent įsivaizduoji, kiek gali trukti ši įkalinta tyla?
Uždraudusi šviesoms užgesti.

Ar tu norėtum čia užsukti vedinas grakščia dama?
Tereikia tik kelių kupiūrų ir kantrybės,
Kol popieriuj įrėš penkis brūkšnius beveidė mergina,
Mažoj dėžutėj paskubom suras raktus ir
Atsidususi parduos ramybę.

Šis viešbutis per prastas:
Jame nė neketina bent sezonui apsistot drama,
Nes niekas čia nesusigundė pastatyti scenos.
Už durų kambarių patenkinta palieka intringa -
Kokie gandai, naujienos?

Kaip šimtmečiai ilga naktis? Diena?
Tai nesvarbu. Čia laikas turi savo matą.
Norėčiau, kad bent kartą tu užsuktum pas mane.
Išgertumėm per amžius neatšalusios
Iš porceliano virdulio
Arbatos.