Dvasių VedlėLiepos 6-ąją visa Lietuva šventė karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną. Vieni minėjo šią dieną, kiti minėjo laisvadienį, kad ir kaip ten bebūtų, visi kažką šventė. Ne išimtis ir Keturkojų klubo nariai. Dar dieną prieš laužė galvas visi pas Pilkę arbatą gurkšnodami, kur čia geriau šią šventę atšventus. Varinė Lapė, turbūt dar nuo paaukštinimo darbe neatsigavusi, pasisiūlė šį vargelį ant savo kailinukų užsikrauti. Net pažadėjo visus svetelius garsiąją savo kadugine pavaišinti, idant linksmiau būtų. Keturkojai tik sulinksėjo – juk apie tą gėrimėlį tiek būtų ir nebūtų istorijų girdėjo.
Sklido gandai, kad Varinės protėviai kaduginės receptą iš paties karaliaus Mindaugo nugvelbė. Už tai jų giminę patsai valdovas ilgai vaikėsi, po to gaudynes pratęsė Gediminaičių dinastija, mat buvo sakoma, kad be kaduginės bačkutės jokia puota negalėjo apsieiti. Vytautas per svetimas žemes Varines net iki Juodosios jūros nusiginė, bet lapės nebūtų lapės – recepto neatidavė.
Pati Varinė Lapė užklausta tik paslaptingai šyptelėdavo – atseit spėliokit kiek norit.
Nuo pat ryto jau svečiai pamažu rinkosi į laukymę priešais Lapės olą.
Kniaukdamos ir intensyviai plepėdamos atkeliavo visos klubo katės; paskui drugelį užilsusi atskuodė malamutė; atpūškavo Pūžiukas, pūkelius tvarkingai susišukavęs; atliuoksėjo ponis ir tuoj pat nuraudo tokią minią išvydęs; atskrido tikrų tikriausias drakonas; nusiteikęs grindų neplauti, atšuoliavo kiškutis; o svečiams šokdinti buvo pakviesta DJ Gerbiama, kad muziką prasuktų.
Kaduginės suvilioti ir gandų prisiklausę iš visų pakampių ėmė lysti ir neprašyti šventės minėtojai. Laputė – svetinga ir geraširdė šeimininkė, visus priėmė, pasveikino ir net gurkšnelį kaduginės prižadėjo.
Dangų niaukė lietų pranašaujantys debesys ir žvėrys ėmė karpyti ausimis – ką čia padarius, kad saulutę prisišaukt ir debesis nugint. Kai tik iš krūmų išlindo Lipančioji savo kopėčias vilkdama, visi džiaugsmingai sujudo. Tuoj buvo prisakyta jai grįžti į mišką rinktinių šakų iš gluosnių viršūnių priskinti. Pažinojo gi keturkojai tokį Vėją, kuris tik gluosnio šakose supdavosi, tad ir dabar jųjų suviliotas tuoj pat debesis nuo dangaus nugynė ir nutūpė šventės stebėti.
Ir tada jau linksmybės prasidėjo: kas draugiškai šnekučiavosi, kas šoko, kas aplink kaduginės bačkutę sukosi, vis taikydami snukelį arčiau prikišti ir bent stebuklingąjį pauostyti. Šeimininkė Lapė akylai saugojo savo brangenybę, tačiau prispyrus reikalui prigrąsė nelįsti ir nuskuodė olon.
Niekas net neįtarė, kokia nelaimė ištiko, kai iš savo namų paklaikusi išpuolė Varinė ir kad suklykė ant visos laukymės:
- Receptą pavogė!!!
Visi nuščiuvo, nebesuprasdami kas, kur ir kaip.
- Ką? – nuskambėjo visiškoje tyloje nedrąsus drakono Valko balsas.
- Kažkas kaduginės receptą pavogė!!! – suklykė dar kart lapė.
Ir likusiesiems prisibeldė į smegenis ši siaubinga žinia. Tyla sprogo, kiekvienas bandė vienas kitą perrėkti, pradėjo ginčytis ir kaltinti draugus, kaimynus bei šiaip prašalaičius.
- Reikia iškviest policiją, sugaut vagį! – ant kopėčių pasilipusi pamintijo Lipančioji.
Jai vos ištarus, kur buvę, kur nebuvę į laukymę įvirto pats policijos komisaras Sebastianas kartu su detektyvu Šnekorium. (Mat jie kaip ir visi kiti save gerbiantys atskubėjo į karūnavimo dienos paminėjimą kaduginės paragauti.)
Ėmėsi abu klausinėti, kas gi čia nutiko, o žvėrys nebūtų žvėrys – kad pradėjo įvairiausiais balsais pasakoti ir baisėtis. Dievaži, juk tokia nelaimė nutiko! Komisaras nulaipino kopėčių šeimininkę žemyn ir pats užsiropštė. Krenkštelėjo, riktelėjo, bet įsiaudrinusios minios nesugebėjo nuraminti. Tada Valkui pamojo. O šio kuklaus būta, tad ir tylėjo drakonas, kai kiti kalbėjo, bet policijos šefui paprašius užriaumojo visa gerkle... Kai kurie arčiau stovintys taip ir nugriuvo užvakarykščius jo pietus užuodę.
Svečiams nutilus, Sebastianas šyptelėjo sau į ūsą ir prabilo:
- Po vieną prašyčiau.
- Ak, negaliu aš dar atsigauti, - sudejavo laputė. – Įsivaizduojate, Sebastianėli, einu aš per savo olą į tą vietą, kur ir karaliai pėsti vaikšto... žvilgt į sieną ir žiūriu – nebėr kaduginės recepto!
- Pirmiausia reikia apžiūrėti nusikaltimo vietą, - nutarė Šnekorius.
Abu teisėsaugininkai su Varine nužingsniavo į olą. Minia nuščiuvusi laukė – ką specialistai pasakys. Pasirodė abu už galvos susiėmę.
- Kurgi matyta, tikra fantastika! – pasipiktino detektyvas. – Kas galėjo išdrįst tokį nusikaltimą įvykdyt!
- Aha... – kažką užsimąstęs nutęsė Sebastianas. – Tai kas su karaliais pėsti vaikščiojo iki laputė pastebėjo vagystę?
Iškilo letenos, ausys ir uodegos. Pasirodė, kad visus Keturkojų klubo narius buvo reikalas prispyręs. (Turbūt per daug arbatos gėrė.) Sustatė komisaras visus į eilę, rūsčiai nužvelgė. Keturkojai vienas į kita pašnairavo.
- Prisimenu, Dvasių Vedlė labai kaduginės sudėtim domėjosi! – riktelėjo ponis. – Čia ji turbūt pasidarbavo!
- Na, ir kas, kad domėjausi? – amtelėjo pasipiktinusi malamutė. – Aš smalsi iš prigimties. O štai Valkas – tikras nusikaltėlis! Visi žino, kad jis prisidėjo prie Mauglio nužudymo!
- Mauglis buvo banditas! – užriaumojo drakonas, - Jis nuolat kabinėjosi prie Pelenės, spardė septynis nykštukus, už stalo Karalienės Heležbietos Šešioliktosios priėmime elgėsi kaip tikras laukinis. Galų gale, kai vietoj užkandos pakišo bjauriojo ančiuko, amžiną jam atilsį, šlaunelę, man trūko nervai.
Visi užjaučiančiai padūsavo, pagerbė tylos minute mirusius ir vėl įniko švaistytis kaltinimais.
- Katės, tos jus tikros slapukės, - užsipuolė Valkas klubo murkles, - jos šitą švenvagystę ir įvygdė.
Kad sukniaukė, kad pasišiaušė visos rainosios.
- Kaip tu drįsti?! – supyko Pilkė, - aš tave arbata, barankom vaišinu, o tu šitaip!
- Atsiprašau... – nuskliaudė ausis kuklusis.
Tilitė su MurMiau pritardamos tik uodegas išdidžiai pakėlė.
- Vitsi turi toleruotits ir pūti pritsitoleravę, kad patskui galėtų nepetsipykti ir tsutsitaikyti, kai nepeputs pikti ir jei kiti nori pūti kitokie, pet nieko plogo nepadaro, tai reikia jiemts letsti, nets tai yra tolerantsija, tsupratot, taip?? Pa! – pareiškė Kiškutis.
Šventės dalyviai susižvalgė, bet žinoma nieks nesuprato, ką norėjo pasakyti kiškis.
- Mačiau kaip Pūžiukas vis į kaduginę žvilgčiojo, - miauktelėjo Tilitė.
Ežiukas tik truktelėjo nosimi.
- Aš tik pienelį laku, - tarė jis, - kaduginės gi duos paragauti, kam ją vogti? Juk vis tiek niekas skaniau už Varinę neišvirs.
Galvom visi tik sulinksėjo – gi Pūžiukas tiesą sakąs. Niekam net mintis tokia nekilo niekad.
- Taigi... – sumurmėjo Šnekorius.
- Taigi, - paantrino Sebastianas.
Suglumo draugai teisėsaugininkai nebežinodami, kaip šią painią bylą spręsti. Keturkojai visi nutilo – susigėdo, kad taip aklai ėmė viens kitą vagyste kaltinti.
O čia priėjo Mikė Lilikė ir tarė:
- Aš žinau, kas pavogė receptą.
Visi nustebę sužiuro į jį – kas per genijus, jei šią mįslę įmynė? O tas tik patenkintas šyptelėjo.
- Trys galvos geriau nei viena. Vos skandalui kilus, nusiunčiau kirmėliuką Loulį ir kačiuką Haklį ištirti nusikaltimo vietos ir jie aptiko įkaltį.
Minia vėl jaudulingai sujudo.
- Tai padarė marsiečiai! – riktelėjo Mikė ir patvirtindamas savo žodžius išsitraukė ilgą pūkuotą susivijusį marsiečio plauką, švytintį žalia fosforine šviesa.
Vieni lankytojai ėmė kvatotis, kiti už galvų susiėmė į lapę sužiuro. Varinė nuraudusi snukutį po uodega paslėpė.
- Na, gerai, gerai! – sušuko ji po minutėlės pasiduodama. – Negalėjau žiūrėti kaip tokias mielytes lietus murkdo... Nemaniau, jog jie vagys!
- Ak, Lapute, - Pilkė užjaučiančiai palingavo galva, - juk žinai, kad negalima neštis į namus benamių marsiečių...
Tuo metu malamutė pauostė plauką, nusičiaudėjo ir dar kart kvapo įtraukusi, nosimi vos žemės neardama, nuskuodė į olą. Net nespėjus likusiesiems jos pasigesti, Vedlė grįžo. Ir ne tuščiomis.
Du mažiukai pūkuoti fosforiniai marsiečiai atsidūrė priešais susirinkusiuosius. Baugščiai visus apžiūrėję, jie pašiaušė savo kailį ir sustingo.
- Šaunuole, malamute, - pagyrė komisaras.
- Žiūrėkit, vienas kažką laiko! – Ponis mostelėjo kanopa į didesnįjį.
- Tai kaduginės receptas! – šūktelėjo Lapė. – Ak, niekšeliai!
Marsietis sujudo, bet lentelės nepaleido. Keturkojai bandė gąsdinti, kai kurie atimti mėgino, bet nesėkmingai.
Sujudo, sukruto gluosnio šakelės ir Vėjas ėmė kažką kuždėti Šnekoriui. Šis vis linkčiojo, kol galiausiai šyptelėjo:
- Pas kurį kailiukas švelniausias?
Minia subangavo, savo kaimyną nužvelgdami, ir tada vieningai į ežiuką sužiuro.
- Vėjas gluosniuose pašnibždėjo, kad nuo švelnesnio už jų pačių pūką, marsiečius ištinka laikinas paralyžius. Pūžiuk?
Pūkuotasis nupuškėjo prie vagišiaus, pūkelius susiglostė ir prigludo šoneliu prie šio. Kad sutrūkčiojo, spygtelėjo marsietis ir nutirpo visas, o receptas nuriedėjo Varinei Lapei po kojų. Čiupo ji savo brangenybę ir nuskuodė paslėpti, kad nebepasikartotų toks siaubas.
Nuskambėjo džiaugsmingi šauksmai per laukymę, plekšnojo vieni kitiems per petį ir toliau ramūs valstybinę šventę minėjo, marsiečius ir kitas negandas pamiršę.
Ir aš ten buvau, kaduginę gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau.
Istoriją matė, ją užrašė ir publikuoti leido
malamutės paausio blusius Aranius
MT:rašykai
