Voro akiniai

Tamsiame, giliam rūsy,
voras snaudžia pakampy.
Taip saldžiai į akį deda
ir sapnuoja jau negerą.

Dideli, tokie apvalūs,
bet su jais geriau jam matos.
Nesupranta jis niekaip,
kas čia dedas ne juokais.

Klausinėja jis draugų,
ką nešioja ant akių.
Bet atsako jam draugai:
-Negi pats tu nematai? -

Taip jis klaidžiojo nuliūdęs,
jau pamiršęs net kur buvęs.
Bet suradęs veidrodėlį,
čiupo jį iškart žiūrėti.

Taip taip taip, jis tai žinojo
kad ant nosies šito voro,
Ne kažkas, o akiniai,
tie apvalūs jam gražiai.

Krebžt! ir jau prabudo voras,
piktas ir surūgęs, storas.
Ir labai piktu žvilgsniu,
jis sugriaudyjo rbalsu:

-Kam dabar jau bus blogai,
kas prikėlė? Ne vaikai?!
Sužinosiu, oi, kaip rėksiu.
Akinius net užsidėsiu!