Kaip viskas prasidėjo (ir baigėsi)

Nakvoti miške po atviru dangumi rojaliui buvo ne naujiena, tačiau ši naktis nesiruošė būti panaši į smagią iškylą prie laužo, krūmuose giedant lakštingaloms. Darėsi vis šalčiau, stiprus vėjas taršė medžių viršūnes, dangumi plaukė įtartini debesys. Draugai nerimastingai žvilgčiojo į medžiotojų namelį, iš kurio sklido sunkiai nusakomas bliovimas. Žodžius sugaudyti buvo sunku, tačiau vis dėlto pavyko atskirti kažką apie mūrus ant kalno, klevelį, laivelį ir kažkokį nedogonią. Rojaliui nuo tokio bjauraus staugimo skaudėjo stygas, tačiau kažkas kažkada jam buvo pasakęs, kad pažinimas reikalauja aukų, todėl kentėjo klavišus sukandęs, o Kartonui buvo tas pats, nes klausos jis neturėjo. Dainos pamažu tilo, karts nuo karto pasigirsdavo netramdomas kvatojimas, peraugantis į sriūbavimą, atmiežtą tokiais šūkiais kaip „Niekas manęs nemyli ir nesupranta“, arba karingesnio pobūdžio  „Tuoj aš jus visus pastatysiu į vietą, gerbsit mane ir mylėsit“. Marytė-Zū aiškiai gėrė jau ne pirmą butelį vyno.
„Būtų neblogai ko nors užkąsti, „ pagalvojo pats sau rojalis ir dar kartą pasigailėjo atidavęs stebuklingą maišą. Nors ir buvo dar labai jaunas ir mažai patyręs, tačiau pradėjo suprasti, kad kažkas čia ne taip. Viešnia, iš pradžių taip sėkmingai įkvėpusi juos žygiams, pamažu pradėjo virsti isteriška boba, kurių rojalis prisižiūrėdavo į valias grybų ir uogų sezono metu. Iš vyresniųjų giminaičių jis buvo girdėjęs daugybę pasakojimų apie panašias į Marytę-Zū, nežinia iš kur išdygusias veikėjas. Būtent apie jų visiškai neįtikėtinus ir kvapą gniaužiančius nuotykius jis sapnuodavo žiemos miego metu. Tačiau šita  nerodė jokio susidomėjimo nei Magijos Akademija, stūksančia toliau už miesto, nei drakonais, iki kurių, tiesa, būtų reikėję labai ilgai keliauti jūra, nei demonų gaudymu. Iš visų kalbų, kuriomis jaunoji ragana išūžė ausis kelionės metu, po truputį aiškėjo, kad vienintelis ją dominantis klausimas - kur rasti elfą, spalva nesvarbi, kad tik vyriškos lyties ir už jo ištekėti. Rojalis jau įsivaizdavo, kaip jie keturiese  bastosi po pasaulį, ieškodami tų kelių išlikusių elfų ir niekaip negali rasti, Marytė-Zū darosi vis nepakenčiamesnė, o jis tampa visuotiniu rojalių šeimos pajuokų objektu.
Staiga, tarsi iš po žemių išdygo Demonas. Niūriose mintyse skendintis rojalis tik linktelėjo, o Kartonas pamojo letenėle, kviesdamas prisijungti prie jų kuklios kompanijos.
- Tai ką, vis dėl to išvijo jus ta nevykėlė?, - garsiai nusižvengė žirgas. - Staugimo nesigirdi, greičiausiai prisigėrė ir nusmigo?
- Gera buvo medžioklė?, - paklausė rojalis, nereaguodamas į repliką.
- O kaip tau atrodo?, - iššiepė krauju pasruvusius nasrus Demonas.
- Taigi, matau kad buvo gera. Galėjai ir apie mus pagalvoti, atnešti kokį pelėną, o tai sėdim abu alkani, maišas pas TĄ, krūmai nepažįstami, - pagiežingai atkirto rojalis.
- Ir ką jūs darytumėt su tuo pelėnu? Rytumėt žalią su visu kailiu?, - žirgas aiškiai linksminosi.
- Jau kaip nors susitvarkytume, neveltui miške gimę, augę . Gal vis dėl to įskelsi kokią žiežirbą kanopa, veltui burnos neaušinęs?, - viauktelėjo rojalis, - Pilna aplinkui sausų pagalių, reikia užkurti ugnį, kol dar nelyja.
Tuo metu Kartonas, tylus kaip visada, ruošė kažką panašaus į laužavietę, paskui tarstelėjo, kad eina paieškoti ko nors valgomo ir nupėdino gilyn į mišką. Žirgas tik paniekinamai prunkštelėjo ir, porą kartų trinktelėjes kanopa į aplink šakas ratu sudėtus akmenis, įskėlė nemenką kibirkštį. „Dėkui dievams, kad seniai lijo ir šakos sausos, „ pagalvojo rojalis. Neužilgo iš miško atpėdino Kartonas, nešinas varnalėšos lapu, ant kurio gulėjo pora laukinės ropės šaknų, saujelė kiškio kopūstų ir žemuogių. Nors krūmai buvo ir nepažįstami, rojalis sugebėjo ištraukti abejotinos išvaizdos gertuvę. Joje esantis skystis kvepėjo kažkuo sunkiai nusakomu, todėl pirmiausia davė išgerti Demonui.
- Ooo, samagonas, pagarba!, - nesuprasi, ar rimtai, ar  tyčiodamasis ištarė žirgas. Rojalis su Kartonu tik atsiduso ir paeiliui gurkštelėjo ugninio vandens. Kurį laiką trijulė taip ir sėdėjo tylomis, leisdama ratu gertuvę. Alkoholis nuteikė juos tik dar niūresnėms mintims. Pirmas prakalbo žirgas.
- Gaila man jūsų, vaikučiai. Įklimpot iki ausų į tokį mėšlą ir dar savo valia. Dabar jūs šitos mergos jokiais legaliais būdais neatsikratysit.
- O kokie būdai nelegalūs?, - vilties kupinu balsu paklausė rojalis. Kartonas jam antrino be žodžių.
- Yra keletas, - numykė Demonas, - tačiau už juos gali ne tik atimti veiklos licenziją, bet ir pasodinti į sunkiųjų Slešo, Anime ir Tolkino vardo darbų kalėjimą, o iš ten dar niekas negrįžo sveikas protu ir kūnu, taigi, geriau pamirškit svajones apie „atsitiktinį“ herojės paklaidinimą pelkėje, nustūmimą nuo uolos ar paskandinimą jūroje.
Iš nutysusios rojalio minos buvo aišku, kad kaip tik tokias svajas jis ir audė šią akimirką. Kartonas tik liūdnai atsiduso. Šiurpias istorijas apie SAT'ą jie abu ne kartą girdėjo vakarodami prie laužo iš vyresniųjų, tačiau netikėjo, kad tokia vieta apskritai egzistuoja. Kiekvienas herojus - klientas, o šis visada teisus, be to, kaip sakydavo šeimos patriarchas megarojalis, net su pačiais bjauriausiais galima susitarti.
- Tačiau šita Marytė yra visiškai medinė! Pagal tai, ko mus mokė mokykloje, ji neturi jokių herojaus požymių! Be to, gal teisėjas atsižvelgtų į mūsų jauną amžių ir nepatyrimą? - vis dar nenorėjo prarasti vilties rojalis.
- Vadinasi, mokyklinė programa gerokai atsilieka nuo gyvenimiškų realijų, - kaip kardu nukirto Demonas. - Dabartiniams herojams nebūtina turėti aiškius tikslus ir kovoti su gėriu ar blogiu. Dažniausiai užtenka Jausti, kad turi atlikti kažkokią Misiją, o kodėl - fantazijos reikalas. Kaip jums atrodo, kodėl būriais į kitus pasaulius emigruoja elfai, demonai ir šiaip karžygiai, o likę čia visais įmanomais būdais  stengiasi būti tylesni už vandenį? Turėjau ir aš patirties su panašia veikėja, - žirgas visiškai įsijautė į pasakotojo vaidmenį, o du draugai pasislinko arčiau ir ištempė ausis.
- Tiek laiko prabėgo, o atrodo, kad buvo tai visai neseniai, lyg vakar, - svajingai tęsė Demonas. Tada  pažvelgė į rojalį ir piktai pridėjo, - Beje, dar vakar taip ir buvo, kol tu, kvaily, neįpainiojai manęs į šitą apgailėtiną istoriją!
- Atsiprašau, aš nepagalvojau, kad tu užsiėmęs, - kaltai cyptelėjo rojalis, tačiau žirgas jo neklausė ir tęsė toliau.
- Vardas jos buvo Olga, o gal Volga? Ech, sklerozė, o juk dar nesenas aš. Šita jūsų Marytė net jos mažojo pirštelio neverta. Koks nesutramdomas charakteris! Koks nesveikas jumoro jausmas! O jau užmojai, užmojai... Taip, ji net ir mane kartais išgąsdindavo, o aš, ne taip kaip jūs geltonsnapiai, daug gyvenime mačiau ir patyriau. Vampyrų ir demonų valdovai rungėsi dėl jos rankos, pats Didysis Blogietis turėjo su ja skaitytis. Kartonas buvo aukščiausios klasės, o rojaliai mums dirbo ne tik krūmuose ir medžiuose, bet ir po žeme, ore ir vandenyje. Su vakarykščiais plėšikais ji būtų susidorojusi akimirksniu, be nereikalingų aukų ir jie dar būtų jai padėkoję. Ji dar net specialių mokslų nebaigusi naudojosi magija taip, kad kitiems ir devynių gyvenmų neužtektų išmokti, o kai apsigynė bakalaurą ir magistrą... Taip, geri buvo laikai.
Rojaliui norėjosi verkti. Kažkur vyksta tokie nuotykiai, o jis sėdi čia, miške, su nei tikslo, nei prasmės neturinčia veikėja. Ieškoti jai vyro?! Tuo metu Demonas baigė liaupsinti nenugalimąją Olgą-Volgą ir įsistebeilijo į žvaigždes.
- Nejaugi nieko, o nieko negalima padaryti? - liūdnai sušuko Kartonas. Atrodo, pagaliau ir jis suprato, kokiai niekingai egzistencijai pasmerkė juos Marytė-Zū.
Žirgas atsiduso ir, nuleidęs galvą, ištarė.
- Yra viena galimybė jos atsikratyti nesusitepant reputacijos.
Jaunimas viltingai įsmeigė akis į pragaro eržilą. Šis palingavo galva ir pats sau pagalvojo, „ech, jaunystė - kvailystė. Vietoj to, kad gyventų sau ramiai, kauptų patirtį, lenda į avantiūras. Garantuoju, jei tik laimingai išsikapstys iš šitos, jau tą pačią dieną vėl  į ką nors įsivels. Kaip gera būti jaunam. „ Rojalis ir Kartonas jau aiškiai nerimo.
- Ar jums teko girdėti apie Baisųjį Viešpaties Teismą?, - paklausė Demonas.
- Tu apie tai, kad jeigu tris kartus suūksi kaip pelėda ir sušuksi „O visagali Ereizoriau! Pasigailėk manęs vargšo personažo! „ ateis geras senelis ir išvaduos nuo netikusio herojaus? Bet tai tik senių pasakos, kaip ir tai, kad po mirties visi geri personažai pateks į profesionalaus rašytojo pasaulį ir apie juos sužinos milijonai, o blogi taip ir murkdysis Grafomanijoje, kol visai neišnyks!
- Mano jaunieji draugai, - pamokslininko tonu išrėžė žirgas, - kad SAT'as tikrai egzistuoja jau žinote, taigi, kiekvienoje pasakoje yra dalis tiesos. Be to, jei atmintis manęs neapgauna, situacija turi būti tikrai apgailėtina, kitaip ūkauk neūkavęs. Jūs ir patys matote, kad mūsų padėtis nepavydėtina. Blogiausiu atveju į mus trenks žaibas, nors nemanau, kad Ereizorius užsiiminėtų tokiais niekais. Greičiausiai viskas liks kaip buvę.
Rojalis su Kartonu susižvalgė ir, giliai įkvėpę, tirs kartus suūkė ir sušuko „O visagali Ereizoriau! Pasigailėk mūsų vargšų personažų! „ kiek galima garsiau. Aidas nuskriejo į mišką ir ten pradingo. Buvo pati tamsiausia priešaušrio valanda. Draugai stovėjo ir laukė, kada čia į juos trenks žaibas, tačiau nieko neatsitiko. „Ką gi, pabandėm, žaibas nenutrenkė ir už tai - ačiū, „ pagalvojo rojalis ir liūdnai pažvelgė į žvaigždes, tačiau staiga jo dėmesį patraukė keistas judėjimas  laukymės šone. Laužo pusėn greitu žingsniu ėjo žmogus!
- Kas per...?, - buvo bepradedąs Demonas, tačiau nepažįstamsis tik pakėlė ranką ir žirgas nutilo.
Buvo tai pagyvenęs vyras, tačiau ką nors daugiau įžvelgti buvo sunku, juos visiškai prikaustė nepažįstamojo žvilgsnis, iš pradžių atrodęs rūstus, tačiau po triputį besikeičiantis ir švelnėjantis.
- Taip, - apsižvalgęs aplinkui nutęsė vyriškis, - matau, pakliuvote į akligatvį?
- Jūs - Ereizorius?, - iš susijaudinimo drebančiu balsu paklausė rojalis.
- Ne, aš vienas iš jo padėjėjų, - nusišypsojęs atsakė žmogus. - Jūsų situaciją sekėme nuo pat pradžių ir, tiesą sakant, būtumę patys anksčiau ar vėliau įsikišę, o jūs šaunuoliai, kad nelaukėt, kol viskas taps visiškai beviltiška. Ankstyvoje stadijoje vėžį lengviau nugalėti.
Rojalis nesuprato, prie ko čia vėžys, jo galvoje kaip viesulas praskriejo virtinė vaizdų, kur narsūs žmonės kovojo su gigantišku nariuotakoju.
- Ir jūs mums padėsite? Už gražias akis?, - nepatikliai paklausė žirgas.
Paslaptingas svečias šyptelėjo ir tęsė toliau.
- Jūsų atvejis atitinka visus kriterijus, kai situacija ekstremali, o herojus - parazitas. Aiškiau negu aišku, kad jūsiškė - vaizduotės neturinčios fantazijos  vaisius. Mes tokius, be tikslo klaidžiojančius ir niokojančius aplinką, šaliname be gailesčio. Visata - ne guminė ir balasto mums nereikia.
Rojalis ir Kartonas pagarbiai klausėsi išplėtę akis. Jie net nenutuokė, kas ta Visata, tačiau vyriškis kalbėjo įtikinamai, o baigęs patrynė delnais ir linksmai sušuko.
- O dabar - prie darbo! Kur ta nenusisekusi Mary Sue?
Supratę, kad kalba greičiausiai eina apie Marytę-Zū, draugai, nieko nesakydami, parodė į medžiotojų trobelę. Ereizoriaus padėjėjas įtempė žvilgsnį, palėlė rankas ir priešais jį ore atsirado keistas daiktas, daug maž primenantis rojaliui jo paties klaviatūrą, tik klavišai mažesni ir jų daugiau. Žmogus darbavosi ilgai, dangus virš miško pradėjo po truputį šviesėti ir kai pirmieji saulės spinduliai palietė medžių viršūnes, žmogus mostelėjo rankomis, klaviatūra dingo, o jis pats atsisuko ir, šypsodamasis ir braukdamas nuo kaktos prakaitą, linksmai ištarė.
- Baigta! Jūs laisvi, galite ramiai grįžti namo ir vėl painiotis į kokias tik norite istorijas, tačiau aš jums patarčiau kitą kartą neskubėti ir gerai patikrinti potencialius kandidatus. Balastas auga ne dienom, o valandom. Mūsų, Ereizoriaus padėjėjų ne tiek jau ir daug, todėl kitą kartą viskas gali taip lengvai ir nesibaigti.
Draugai tik linkčiojo galvomis, buvo sunku patikėti, kad viskas baigta ir jie gali be baimės keliauti namo.
- Kaip čia pasakius, gal sakau, gerbiamas padėjėjas galėtų ir mane transportuoti atgal į mano pasaulį, iš kurio šitas nesubrendęs rojalis mane ištraukė?, - garsiai atsikrenkštęs viltingai paklausė žirgas.
- Volchos pasiilgai?, - šyptelėjo žmogus, - Ką gi, jūs abu verti vienas kito, todėl padėsiu sugrįžti, tačiau pirmiausia noriu atsisveikinti su šitais mažuliais.
Jis pasilenkė, paglostė Kartoną, įdėmiai pažvelgė rojaliui į akis ir tarė.
- Žinau, kad jums labai norisi nuotykių, tačiau nepamirškit, geriau jau tykiai gyventi krūmuose, nei per amžius murkdytis Grafomanijos pelkėje.
Tada jis atsistojo, paėmė už pavadžių žirgą ir nuėjo tolyn į mišką. Prieš pradingdamas tarp medžių, Demonas atsisuko ir šelmiškai pamerkė akį.
Rojalis ir Kartonas kurį laiką stovėjo laukymėje, tačiau vis aukščiau kylanti saulė priminė, kad prasidėjo nauja diena, o jie abu - nevalgę ir labai nori namo. Rojalis nusprendė patikrinti, ar dingdama Marytė-Zū nepradangino ir stebuklingojo maišo, tačiau šis gulėjo ant grindų, kartu su ir miegmaišiu, tuščiais vyno buteliais, sūrio ir duonos likučiais. Draugai nenorėjo praleisti prakeiktoje vietoje daugiau nė minutės, todėl pasičiupo maišą ir nuskubėjo proskyna  kelio link. Ėjo tylėdami, kiekvienas sau galvodamas apie praėjusios paros įvykius. Išėję į kelią dar labiau paspartino žingsnį, tačiau netikėtai buvo priversti sustoti. Šioje vietoje kelias rietėsi lanku ir leidosi žemyn, o ten, apačioje, stovėjo šviesiaplaukė moteriškos lyties žmogysta. Ji, piktai iššiepusi saulėje spindinčius dantis, žvalgėsi aplinkui ir įnirtingai  spardė kankorėžius. Rojalis ir Kartonas susižvalgė ir, nelaukdami kol juos pastebės, pasipustė padus ir nubėgo gilyn į mišką.  Šį kartą jiems pavyko pasprukti.