Rašyk
Eilės (73313)
Fantastika (2191)
Esė (1496)
Proza (10348)
Vaikams (2513)
Slam (49)
English (1109)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 24 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







- Norėčiau Lietaus – dar kartą paprašiau Raganos.
Ji vyptelėjo parodydama spindinčius dantis.
- Deja, mergaite, Lietaus tau duoti negaliu. Prašyk ko nors kito.
- Bet, pagal Raganų kodeksą, žmogui, tarnavusiam tau trejus metus ir sugebėjusiam rasti Adeiro medį bei atnešti tau jo vaisių, privalai išpildyti bet kokį norą.
- Išskyrus keletą iššimčių, - sulinksėjo Ragana ir švelniai nusibraukė auksinių plaukų sruogą nuo veido.
Atrodė, tarsi mes šnekučiuotumėmės apie kažką nereikšmingo. Ir jai jau būtų pasidarę nuobodu.
- Žinau, - pasakiau, kiek galėdama ramiau. – Tačiau Lietus ten nepaminėtas.
Ėmiau po truputį pykti. O gal tai buvo nusivylimas. Jaučiau, kaip keistas silpnumas pamažu sklinda nuo širdies. O jeigu ji tikrai neišpildys mano noro.
Ne, taip nebus.  Ji negali nesilaikyti taisyklių, kurioms jau šimtai metų. Raganų kodeksą mokėjau beveik mintinai. Studijavau jį susapnavusi tą keistą sapną, tapusį mano Lietaus paieškų pradžia. Kitaip argi būčiau sutikusi tarnauti šiai paslaptingai moteriai, vadinamai Ragana. Alestarda.

Argi kitaip būčiau pildžiusi kiekvieną keistą Raganos užduotį, klajojusi mėnesiais po pasaulį, kaip rodės, be jokio tikslo...
Ir ištisus trejus metus svajojau apie šią dieną, kai turiu gauti užtarnautą trokštamą dovaną.  Norėjau lietaus. Neigiamo atsakymo nesitikėjau, juk beveik mintinai mokėjau Raganų kodeksą, kuriam jos priverstos paklusti, ir žinojau, kad atlygis turi būti mano noro išpildymas. Tad Alestardos žodžiai skaudino...

- Bet tu nesupranti, ko prašai, - ramiai ištatė Alestarda. Nusišypsojo lyg guosdama.
- Suprantu, - pasakiau, nežinia kodėl, labai tyliai.

Stebėjau kaip žaižaruoja jos violetinės akys. Jos hipnotizavo, ramino. Jose mačiau savo Lietų. Nors iš tiesų šiame pasaulyje jo nebuvo matęs niekas. Gal tik Raganos, kurios, jei tikėti pasakomis, gyvena tūkstančius metų ir gali keliauti tarp įvairių Pasaulių.
Lietus pasiliko lyg atgarsis, lyg pamiršto nuostabaus sapno atspindys. Atmerkus akis sapnas išblėso, bet liko jausmas, jog viskas, ko man reikia, kas padarys laimingą, tai – Lietus. Ieškojau jo ilgai, nes niekas nežinojo, kas tai. Paklaustieji tik gūžtelėdavo pečiais ir nusisukdavo. Kiti sumumėdavo kažką apie Raganų prasimanymus, išgalvotus žodžius, kurie nieko nereiškia.  Bet nepasidaviau. Ieškojau, lyg Lietus būtų mane apsėdęs.
Po metų radau jį tarp senų sudūlijusių paveikslėlių, trupančių knygų lapų, užmirštų istorijų iš kito pasaulio. Iš kitų laikų. Ir supratau, kad Lietus – tai tikrai, ko man reikia. Jis lyg stebuklas, krintantis iš dangaus kaip daugybė mažų spindinčių kristalų, galintis nuspalvinti papilkėjusią aplinką. Jis atgaivina Pasaulį ir Gamtą, paryškina jos spalvas. Po Lietaus sužydi augalai, net pradeda augti tie, kurie anksčiau slėpėsi po žeme. Ir oras Lietui lyjant pasidaro toks lengvas, kad net gali skraidyti... O jei pasiseka, Lietui besibaigiant gali išvysti spalvų juostą aukštai danguje... Argi aš galėjau jo netrokšti.
Norėjau Lietų padovanoti sau, savo Pasauliui, todėl kreipiausi į Raganą, vienintelę būtybę, galinčią man jo duoti.  Buvo įdomu, nagrinėjau jų Kodeksą, tad žinojau, ko galiu laukti.

- Deja, Lietaus neturiu, – vėl  prakalbo Ragana. – Yra tik liūtis.
- O kas tai?
- Labai daug smarkaus lietaus.
- Bet juk tai labai gerai, - nudžiugau.
Ragana susiraukė ir papurtė galvą.
- Ne, negerai. Čia ir keletas lašų gali pridaryti daugybę bėdų, o ką kalbėti apie ištisą dieną trunkančią liūtį...  – ji atsiduso. – Bet, jeigu tai tikrai vienintelis tavo noras... Ką gi, negaliu jo neišpildyti.
Mano širdyje suspurdėjo daugybė sparnelių, jaučiausi nuostabiai. O Alestarda nužvelgė mano veidą ir rimtai ištarė:
- Kai žengsi pro šių namų duris, pradės lyti. Tik žinok, kad už pasekmes būsi atsakinga pati. Ir vos tik pirmasis lašas pasieks žemę, visi sužinos, kieno dėka šitai vyksta...
Trumpam sustingau. Išsigandau, bet noras pamatyti išsipildančią svajonę nugalėjo. Linktelėjau Raganai ir patraukiau lauk. Netrukus pajutau pirmąjį vėsų Lietaus lašą ant savo odos.

Dangus rodėsi tamsus, lyg vakaras būtų atslinkęs pirma laiko. Tamsūs debesys sukosi kaip dūmų kamuoliai. Pakilo vėjas. Man net pašiurpo oda. Staiga tolumoje blykstelėjo šviesa. Danguje subildėjo akmenų griūtis. Ir greitai milijonai mažų krištolinių lašelių pasipylė žemyn.
Stebėjau, koks keistas Pasaulis pro Lietaus uždangą. Kaip žalsvai žaižaruoja drėgna nuo Lietaus mano oda. Lašeliai buvo gaivūs, kuteno. Mane užplūdo pojūčiai ir emocijos, kurioms apibūdinti net negalėjau rasti žodžių. Dar niekada nebuvo taip nuostabu ir... keista. Nejučia nusišypsojau. Buvau laiminga. Pagaliau gavusi tai, ko noriu. Užmerkiau akis ir pakėlusi veidą į dangų leidau lašeliams jį prausti.
Praėjo gal kelios akimirkos. Lietus nesiliovė.
Šaltis pradėjo kandžioti odą. Drėgmė, kurios niekada nejutau, skverbėsi gilyn į kūną. Pėdos, rodės, įmerktos į ledinį vandenį.
Atsimerkiau ir apsidairiau. Sudrebėjau, bet ne tik nuo šalčio. Aplink bėgo vandens upeliai. Nesimatė melsvo atspalvio sniego, kuris įprastai dengdavo visą žemės paviršių ir švelniai traškėdavo mindomas. Dabar po kojomis telkšojo vanduo, keista nemaloni pliurzė. Nuo artimiausių kalvų tekėjo kriokliai. Šviesos blyksniai vis artėjo, kaip ir dundesys jiems iš paskos atrodė garsesnis. Tarsi nematoma demonų kariauna, skubanti visko sunaikinti.
Mane sukaustė baimė.  Netikėtai, bet taip stipriai, kad vos galėjau pajudėti. Stovėjau kiaurai permirkusi, sušalusi, stebėdama besikeičiantį savo Pasaulį. Tačiau tie pokyčiai visai nepriminė tų aprašytų, išsvajotų... Nebuvo jokių spalvų, jokios gaivos. Viskas liejosi į vieną didelę pilką masę. Viskas buvo negerai. Ir staiga pačiai Lietus ėmė atrodyti kaip Raganų pramanai, visa griaunantys.
Net neįsivaizdavau, kas dedasi Namie. Bijojau...

„Vos tik  pirmasis lašas pasieks žemę, visi sužinos, kieno dėka šitai vyksta“...

Stovėjau sukaustyta, negalėdama apsispręsti. Juk gal lengviau pasislėpti, nei grįžti ir prisiimti užtarnautą bausmę.
Bet kojos jau pačios nešė mane Namų link. Slidinėjau ant pažliugusių takelių, kritau ir kūnas aplipo bjauria purvina mase. Niekada nesijaučiau blogiau. Galvoje skambėjo kaltinimai. Lietus, tai visai ne svajonė, o prakeiksmas...
Pagaliau pasiekusią kalvas, kurių dauboje buvo Namai, pervėrė neapsakomas skausmas. Apačioje nebuvo nieko. Tik ežeras, kurio paviršių plakė Lietus. O nuo kalvų jį vandeniu vis pildė krioklių srautai. Nebuvo nieko, net menkiausio įrodymo, kad dar iš ryto čia kažkas buvo. 
Skausmas pradėjo ašaromis tekėti mano veidu. Beveik nesuvokdama, ką darau, lėtai slinkau arčiau ežero. Nebandžiau kabintis į menkas šakeles, kai paslydau šaltoje pliurzėje ir skaudžiai trenkiausi į Lietaus ežero paviršių. Norėjau Namo, tad leidau savo kūnui lėtai grimzti gilyn. Ledinė vandens gelmė apgaubė mane. Užsimerkiau, laukdama pabaigos.

Staiga šaltis išsisklaidė. Dingo vanduo. Pajutau, kaip ant sausos odos žaidžia saulės šiluma.
Iš lėto pramerkiau akis. Priešais mane sėdėjo Alestarda ir šypsojosi. Jaučiausi sutrikusi ir nieko nesuprasdama spoksojau į Raganą. O ji švelniai, lyg mažo kvailo vaiko, paklausė:
- Na, ar vis dar nori lietaus?
2009-07-22 17:33
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-30 21:06
Nuar
Tikrai geras darbas. Tema nėra nauja, tačiau aprašyta įtaigiai, dialogai skamba įdomiai, nesijaučia jokių perdėtų pastangų vystyti siužetą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-27 00:10
St Sebastianas
Neturiu ką pridurti prie Valko žodžių. Na, nebent tai, kad labai neblogai rašai.:) Laukiu kitų kūrinių.;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-23 20:01
Valkas
Parašyta gražiai, manau, net geriau už kai kurių komentavusiųjų įvertinimą. Tačiau, kaip ne vienas minėjo, labai trūksta išraiškingumo - kūrinėlis saldus, bet nepasiekia saldaus šedevro ribos, vis dar kupinas melodramatinių bruožų. Pirmų dviejų trečdalių, mano galva, koreguot nebūtina, o štai paskui praverstų perrašymas. Pavyzdžiui nauja pabaiga - veikėja (taip, ją būtina išplėtoti) išklauso raganos (šiek tiek daugiau plėtotės irgi praverstų) pamokymus, bet visgi užsigeidžia lietaus, grįžta namo, o ten jau kaip sakė Haldiras - ir ****, ir ežeras.
Tai tiek. Lauksim sekančių darbų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-23 17:48
Dvasių Vedlė
Labai šauni ištraukėlė. Labai smagiai persiskaitė, tik pabaiga nuvylė. Šiaip aš esu už geras pabaigas, tačiau šitame gabaliuke ji netinka visai :/ Pritariu Haldir pastebėjimui - trūksta kažkokio netikėtumo efekto. Dabar viskas vienodam lygmeny, jokio bangavimo, vienoda nuotaika pradžioj ir pabaigoj. Kur kulminacija?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-23 14:58
Tilitė
Nereikia aprašinėti ar išplėsti. Atvirkščiai. Veikėjai ar aplinkai nupiešti pakanka vieno žodžio ar sakinio.

Šlapia vieno šlapio miesto gatve ėjo dar šlapesnis pankas. Bjaurios rudeninės dulksnos dryžiai merkė jį nuo galvos iki kojų... (Valkas, Pankas). Pusantro sakinio, o jau yra vieta, laikas (ruduo) ir veikėjas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-23 13:48
Aeron
"Ji vyptelėjo parodydama spindinčius dantis." - dantų pastos reklama?;)
Man visai neatrodo baisu, kad detaliai neaprašei pasaulio, raganų kodekso ar herojės "kvesto". Nereikia dar vieno įstrigusio serialo, tačiau jei kartais pagautų įkvėpimas - visada prašom.:) Ar tikrai kūrinukas buvo sumanytas kaip alegorija, gali atsakyti tik tu. Man patiko lietaus simbolis ir pabaiga visai gera, tik kankina vienas klausimas. Kas tai per medis, galintis augti be vandens egzistuojančiame apledėjusiame pasaulyje? Net ir alegorijose pageidautina logika. Jei galėčiau - duočiau keturis,nes tikrai gražiai parašei.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-23 13:37
Žvėrius
Ačiū už komentarus ir pastabas. Ir už gerą vertinimą :) Stengsiuosi viską dėtis į galvą, ir jei kada sugrįšiu prie šio kūrinėlio, gal kažkas geresnio gausis :)
Šiaip nenorėjau istorijos labai išplėsti, dėl to, tikriausiai ir praleidau kažką svarbaus. Kadangi galvoje viskas lyg ir tvarkingai dėliojosi, tai rodės, kad nei vietai, nei pagrindinei veikėjai kažkokių papildomų apibūdinimų nereikia :)))
Apie alegorijas visai negalvojau... gal todėl nelabai ir gavosi.
O pabaiga, kai pradėjau rašyti turėjo ir būti bloga, bet vėliau nusprendžiau, kad geros man labiau patinka :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-22 23:38
Tilitė
Nenupiešei pasakotojos. Kai nėra atskaitos taško, nuo kurio galima būtų atsispirti ir suprasti, kas ta pasakotoja – visa skysta ir miglota. Su ragana paprasčiau – jai gali pritaikyti raganos klišę. O kas tas „aš“? [Ar turiu pritaikyti rašyk.lt pasakotojos klišę – t. y. pasakoja jauna kieta mergina?]
Kabo kažkur ore. Kur tai vyksta? Kokioje planetoje? Kokiame amžiuje? Ak taip, fantasy planetoje. Kažkurio kito rašytojo sukurtame pasaulyje? Ei ei ei... o kur Žvėriaus pasaulis?
Tiesą sakant, tai puiki, stipri, fantastiškai nuostabi [oi, apėmė sūrumas :)... ] kūrinio dalis. Bet tik dalis. Rašai gerai. Jeigu parašysi visumą, pagausi gilumą – taps tiesa. Pabandyk ir duokš paskaityti :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-22 21:51
omnia_mea
Įdomus darbas, fantastikos ir alegorijos riboje.

Abiem atvejais neišbaigtas. Jei tik alegorija, tai kur ji („tik juste pajutęs savo norų pasekmes sugebėsi jų atsisakyti?“); ir ne tas skyrelis...

Jei fantastika, tai:
a) norėtųsi platesnės pasaulio, kuriame vyksta veiksmas ekspozicijos (žemė? nežemė? kodeksas? raganos? sniegas?);
b) norėtųsi kažko, kas nesusiredukuotų į paprastą alegoriją (šaltis išsisklaidė, pramerkiau akis, bet štai kelios detalės jau pasikeitė, pasaulis nebebus toks kaip buvo);
c) norėtųsi potekstės, kiek įdomesnės už klimato svyravymus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-22 18:03
Haldir
Rašai Raganų kodeksą mokėjau beveik mintinai. paskui kartoji juk beveik mintinai mokėjau Raganų kodeksą, - negi manai, jog skaitytojas taip ėmė staiga ir pamiršo viską ką perskaitė prieš 4 sekundes? :D

Na, o šiaip visai nieko darbelis :)
Tik vat "laiminga pabaiga" nepatiko :/
Pvz man kažkaip būtų smagiau skaityti jei ji būtų džiaugusis lietum, linksmai šokinėtų, krykštautų ir bėgtų LINKSMA namo, o tada... PYST ežeras vietoj namų. Ta prasme, turi būti kažkoks šokiravimo elementas, o pas tave kažkai čiurleno ir nučiurleno.

Na duosiu keturis :)

Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-07-22 17:53
Avoir
Nesupratau, ka nori pasakyti. Ka simbolizuoja lietus?
Istorija ties viduriu buvo siek tiek sudominusi, galvojau: na, kas dabar bus, gal viskas pasikreips netiketa linkme? taciau ne, viskas ir toliau tekejo kaip tas nesiliaujantis lietus. Nesudomini skaitytojo.
Norisi verzlumo, itikinimo, koks tas lietus buvo ispudingas. Gal iseitu pakoreguoti ir "patirstinti" pasakojima?
Sekmingo darbo betobulejant.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą