Lietus

- Norėčiau Lietaus – dar kartą paprašiau Raganos.
Ji vyptelėjo parodydama spindinčius dantis.
- Deja, mergaite, Lietaus tau duoti negaliu. Prašyk ko nors kito.
- Bet, pagal Raganų kodeksą, žmogui, tarnavusiam tau trejus metus ir sugebėjusiam rasti Adeiro medį bei atnešti tau jo vaisių, privalai išpildyti bet kokį norą.
- Išskyrus keletą iššimčių, - sulinksėjo Ragana ir švelniai nusibraukė auksinių plaukų sruogą nuo veido.
Atrodė, tarsi mes šnekučiuotumėmės apie kažką nereikšmingo. Ir jai jau būtų pasidarę nuobodu.
- Žinau, - pasakiau, kiek galėdama ramiau. – Tačiau Lietus ten nepaminėtas.
Ėmiau po truputį pykti. O gal tai buvo nusivylimas. Jaučiau, kaip keistas silpnumas pamažu sklinda nuo širdies. O jeigu ji tikrai neišpildys mano noro.
Ne, taip nebus.  Ji negali nesilaikyti taisyklių, kurioms jau šimtai metų. Raganų kodeksą mokėjau beveik mintinai. Studijavau jį susapnavusi tą keistą sapną, tapusį mano Lietaus paieškų pradžia. Kitaip argi būčiau sutikusi tarnauti šiai paslaptingai moteriai, vadinamai Ragana. Alestarda.

Argi kitaip būčiau pildžiusi kiekvieną keistą Raganos užduotį, klajojusi mėnesiais po pasaulį, kaip rodės, be jokio tikslo...
Ir ištisus trejus metus svajojau apie šią dieną, kai turiu gauti užtarnautą trokštamą dovaną.  Norėjau lietaus. Neigiamo atsakymo nesitikėjau, juk beveik mintinai mokėjau Raganų kodeksą, kuriam jos priverstos paklusti, ir žinojau, kad atlygis turi būti mano noro išpildymas. Tad Alestardos žodžiai skaudino...

- Bet tu nesupranti, ko prašai, - ramiai ištatė Alestarda. Nusišypsojo lyg guosdama.
- Suprantu, - pasakiau, nežinia kodėl, labai tyliai.

Stebėjau kaip žaižaruoja jos violetinės akys. Jos hipnotizavo, ramino. Jose mačiau savo Lietų. Nors iš tiesų šiame pasaulyje jo nebuvo matęs niekas. Gal tik Raganos, kurios, jei tikėti pasakomis, gyvena tūkstančius metų ir gali keliauti tarp įvairių Pasaulių.
Lietus pasiliko lyg atgarsis, lyg pamiršto nuostabaus sapno atspindys. Atmerkus akis sapnas išblėso, bet liko jausmas, jog viskas, ko man reikia, kas padarys laimingą, tai – Lietus. Ieškojau jo ilgai, nes niekas nežinojo, kas tai. Paklaustieji tik gūžtelėdavo pečiais ir nusisukdavo. Kiti sumumėdavo kažką apie Raganų prasimanymus, išgalvotus žodžius, kurie nieko nereiškia.  Bet nepasidaviau. Ieškojau, lyg Lietus būtų mane apsėdęs.
Po metų radau jį tarp senų sudūlijusių paveikslėlių, trupančių knygų lapų, užmirštų istorijų iš kito pasaulio. Iš kitų laikų. Ir supratau, kad Lietus – tai tikrai, ko man reikia. Jis lyg stebuklas, krintantis iš dangaus kaip daugybė mažų spindinčių kristalų, galintis nuspalvinti papilkėjusią aplinką. Jis atgaivina Pasaulį ir Gamtą, paryškina jos spalvas. Po Lietaus sužydi augalai, net pradeda augti tie, kurie anksčiau slėpėsi po žeme. Ir oras Lietui lyjant pasidaro toks lengvas, kad net gali skraidyti... O jei pasiseka, Lietui besibaigiant gali išvysti spalvų juostą aukštai danguje... Argi aš galėjau jo netrokšti.
Norėjau Lietų padovanoti sau, savo Pasauliui, todėl kreipiausi į Raganą, vienintelę būtybę, galinčią man jo duoti.  Buvo įdomu, nagrinėjau jų Kodeksą, tad žinojau, ko galiu laukti.

- Deja, Lietaus neturiu, – vėl  prakalbo Ragana. – Yra tik liūtis.
- O kas tai?
- Labai daug smarkaus lietaus.
- Bet juk tai labai gerai, - nudžiugau.
Ragana susiraukė ir papurtė galvą.
- Ne, negerai. Čia ir keletas lašų gali pridaryti daugybę bėdų, o ką kalbėti apie ištisą dieną trunkančią liūtį...  – ji atsiduso. – Bet, jeigu tai tikrai vienintelis tavo noras... Ką gi, negaliu jo neišpildyti.
Mano širdyje suspurdėjo daugybė sparnelių, jaučiausi nuostabiai. O Alestarda nužvelgė mano veidą ir rimtai ištarė:
- Kai žengsi pro šių namų duris, pradės lyti. Tik žinok, kad už pasekmes būsi atsakinga pati. Ir vos tik pirmasis lašas pasieks žemę, visi sužinos, kieno dėka šitai vyksta...
Trumpam sustingau. Išsigandau, bet noras pamatyti išsipildančią svajonę nugalėjo. Linktelėjau Raganai ir patraukiau lauk. Netrukus pajutau pirmąjį vėsų Lietaus lašą ant savo odos.

Dangus rodėsi tamsus, lyg vakaras būtų atslinkęs pirma laiko. Tamsūs debesys sukosi kaip dūmų kamuoliai. Pakilo vėjas. Man net pašiurpo oda. Staiga tolumoje blykstelėjo šviesa. Danguje subildėjo akmenų griūtis. Ir greitai milijonai mažų krištolinių lašelių pasipylė žemyn.
Stebėjau, koks keistas Pasaulis pro Lietaus uždangą. Kaip žalsvai žaižaruoja drėgna nuo Lietaus mano oda. Lašeliai buvo gaivūs, kuteno. Mane užplūdo pojūčiai ir emocijos, kurioms apibūdinti net negalėjau rasti žodžių. Dar niekada nebuvo taip nuostabu ir... keista. Nejučia nusišypsojau. Buvau laiminga. Pagaliau gavusi tai, ko noriu. Užmerkiau akis ir pakėlusi veidą į dangų leidau lašeliams jį prausti.
Praėjo gal kelios akimirkos. Lietus nesiliovė.
Šaltis pradėjo kandžioti odą. Drėgmė, kurios niekada nejutau, skverbėsi gilyn į kūną. Pėdos, rodės, įmerktos į ledinį vandenį.
Atsimerkiau ir apsidairiau. Sudrebėjau, bet ne tik nuo šalčio. Aplink bėgo vandens upeliai. Nesimatė melsvo atspalvio sniego, kuris įprastai dengdavo visą žemės paviršių ir švelniai traškėdavo mindomas. Dabar po kojomis telkšojo vanduo, keista nemaloni pliurzė. Nuo artimiausių kalvų tekėjo kriokliai. Šviesos blyksniai vis artėjo, kaip ir dundesys jiems iš paskos atrodė garsesnis. Tarsi nematoma demonų kariauna, skubanti visko sunaikinti.
Mane sukaustė baimė.  Netikėtai, bet taip stipriai, kad vos galėjau pajudėti. Stovėjau kiaurai permirkusi, sušalusi, stebėdama besikeičiantį savo Pasaulį. Tačiau tie pokyčiai visai nepriminė tų aprašytų, išsvajotų... Nebuvo jokių spalvų, jokios gaivos. Viskas liejosi į vieną didelę pilką masę. Viskas buvo negerai. Ir staiga pačiai Lietus ėmė atrodyti kaip Raganų pramanai, visa griaunantys.
Net neįsivaizdavau, kas dedasi Namie. Bijojau...

„Vos tik  pirmasis lašas pasieks žemę, visi sužinos, kieno dėka šitai vyksta“...

Stovėjau sukaustyta, negalėdama apsispręsti. Juk gal lengviau pasislėpti, nei grįžti ir prisiimti užtarnautą bausmę.
Bet kojos jau pačios nešė mane Namų link. Slidinėjau ant pažliugusių takelių, kritau ir kūnas aplipo bjauria purvina mase. Niekada nesijaučiau blogiau. Galvoje skambėjo kaltinimai. Lietus, tai visai ne svajonė, o prakeiksmas...
Pagaliau pasiekusią kalvas, kurių dauboje buvo Namai, pervėrė neapsakomas skausmas. Apačioje nebuvo nieko. Tik ežeras, kurio paviršių plakė Lietus. O nuo kalvų jį vandeniu vis pildė krioklių srautai. Nebuvo nieko, net menkiausio įrodymo, kad dar iš ryto čia kažkas buvo. 
Skausmas pradėjo ašaromis tekėti mano veidu. Beveik nesuvokdama, ką darau, lėtai slinkau arčiau ežero. Nebandžiau kabintis į menkas šakeles, kai paslydau šaltoje pliurzėje ir skaudžiai trenkiausi į Lietaus ežero paviršių. Norėjau Namo, tad leidau savo kūnui lėtai grimzti gilyn. Ledinė vandens gelmė apgaubė mane. Užsimerkiau, laukdama pabaigos.

Staiga šaltis išsisklaidė. Dingo vanduo. Pajutau, kaip ant sausos odos žaidžia saulės šiluma.
Iš lėto pramerkiau akis. Priešais mane sėdėjo Alestarda ir šypsojosi. Jaučiausi sutrikusi ir nieko nesuprasdama spoksojau į Raganą. O ji švelniai, lyg mažo kvailo vaiko, paklausė:
- Na, ar vis dar nori lietaus?